Prof. A.Vitkus, gidas-istorikas Chaimas Bargmanas

Švelniai ir šiltai prisimena Viekšnių žydus Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė: „Prieš karą Viekšniuose, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, didžiąją gyventojų dalį sudarė žydų tautybės žmonės: krautuvininkai, keli stambūs pirkliai, amatininkai, gydytojai. Lietuviai gražiai su jais sugyveno. Maloniai pirkėjus aptarnaudavo medžiagomis prekiaujantis Beržanskis, visada besišypsanti skrybėlaičių gamintoja Naftalinienė, kanceliarinių prekių krautuvės savininkas Aizikmanas ir kiti. Iš stoties keleivius parveždavo vasarą atviru vežimu, o žiemą lyg ir karieta du vežėjai: Benckis ir Abkis. Prie pat bažnyčios gyveno gražus stotingas dantų gydytojas Gelfandas.

Iš vaikystės prisimenu, kaip šie mūsų kaimynai švęsdavo šeštadienį, kaip languose degdavo žvakės, kaip vyrai traukdavo į sinagogą, o iš namų sklisdavo tęstinės, kažkokios paslaptingos ir ilgesingos jų giesmės — raudos. Nors miestelyje buvo atskira žydų mokykla, bet kažkodėl ir mūsų klasėje (tada vadinamame pradinės mokyklos skyriuje) mokėsi keli žydukai. Prisimenu, vienas berniukas buvo labai storas, atrodo, Dodikas vardu. Mes jį mėgdavome už tą storumą paerzinti, bet šiaip mylėjome už geraširdiškumą.

Klasėje mokėsi ne tik žydų tautybės vaikai kartu su mumis, lietuviais, bet ir latviai, rusai. Ir niekada mums nekildavo mintis, jog jie kitokie, negu mes, jog turėtume su jais nedraugauti ar kaip nors skriausti. Visi puikiausiai sugyvenome“6.

1939 m. Viekšniuose buvo 2492 gyventojai, jų tarpe apie 130 žydų šeimų (?)  (maždaug 500 žmonių), A. Muturas nurodo, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Viekšniuose gyveno 497 suaugę žydai.

Nacių okupacija

1941 m. birželio 24-25 d.d nacių kariuomenei artėjant prie Mažeikių, viekšniškiai žydai šeimomis traukė į Viekšnių geležinkelio stotį, taip tikėdamiesi greičiau pasiekti Šiaulius, Kauną ir čia pasislėpti nuo karo negandų. Dalis jų tikėjosi traukiniais nukeliauti į Rygą, o iš čia  per Pskovą išvykti į Rusiją. Bet tai padaryti pavyko nedaugeliui.

1941 m. birželio 27 d. miestelyje susiorganizavo partizanų štabas: vadas J.Mačius (vėliau miestelio ir  valsčiaus komendantas), pavaduotojas – J. Milčius, būrių vadai –  A. Zapkus ir J. Jasutis, policijos viršininku valsčiuje tapo Z. Tomašauskas.

1941 m. birželio 30 d. Viekšniuose pasirodė vokiečiai. Viekšnių komendantao Juozo Mačiaus 1944 m gruodžio 1 d. parodymu „į Viekšnius atvyko vokiečių artilerijos pulkas. Pulko vadas pulkininkas manęs, kaip Viekšnių miestelio burmistro, klausė, kodėl žydai dar ne gete. Aš delsiau, tačiau vis dėlto apie 500 žydų buvo suvaryti į aikštę. Vokiečiai ir „partizanai“ iš jų tyčiojosi, kirpo barzdas ir plaukus, mušė“.

Žydų gydytojui Chaimui Lipmanui  (kitur T.Lipmanas) buvo įsakyta nurodyti žydus komunistus. Jis atsakė, kad Viekšniuose nebuvo jokių žydų komunistų (tai neatitinka tiesos – Aut.), tuomet baltaraiščiai nukirpo ne tik rabinui, bet ir kitiems žydams barzdas. Vietos fotografas Br. Daukšas padarė dvi fotonuotraukas: vienoje užfiksuota kaip vokiečiai rabinui kerpa barzdą, kitoje kažkuo (greičiausia derva) tepa žydus (viena fotonuotrauka pridedama).

1941 m. liepos mėn. iš J. Mačiaus 1944 m. lapkričio 26 d. liudijimo: „1941 m. liepos mėnesį aš, kaip Viekšnių komendantas, iš Mažeikių miesto komendanto Pečiulio gavau raštišką įsakymą, kuriame buvo nurodyta visus Viekšnių valsčiaus gyventojus žydus suvaryti į specialiai įrengtą stovyklą — getą. Suimami buvo visi žydai — nuo mažiausio iki seniausio. Vykdydamas šį įsakymą, aš savo „partizanams” daviau nurodymą areštuoti visus vyriškosios lyties žydus“.

Viekšnių komendantas J.Mačius kvotos protokole tiksliai nurodo, kad būtent liepos 3 d. žydai buvo suvaryti antrą kartą į Turgaus aikštę.

1941 m. liepos 8-10 d. baltaraiščiai ir keli vokiečių kareiviai areštavo 150—200 valsčiaus žydų vyrų. Jie  buvo uždaryti į viela aptvertą sinagogą. „Tik suėmus vyrus, atvykę vokiečiai surengė kratą. Per ją buvo rasta keli tūkstančiai sovietinių rublių, keli JAV doleriai, keletas auksinių monetų. Vertingiausius „radinius‘ vokiečiai paliko sau“ – iš J.Mačiaus parodymų. Kaip nurodo K. Bauža, tik 1941 m.liepos 08—10 dienomis pradėjo suiminėti Viekšnių žydus. Pagal knygą „Lietuvos žydų bendruomenės Lietuvoje“ 1941 m. liepos mėnesio pradžioje žydų vyrai uždaryti sinagogoje ir kiekvieną rytą varomi į darbus. Pradžioje (tai galėjo būti tik 1941 07 08-10 dienomis) moterims leidžiama lankyti juos ir atnešti maisto. Vienas iš tokių darbų, kaip nurodo Bonius  Kerys, buvo šaligatvių ravėjimas prie mokyklos.

Muziejininkas  Algimantas Muturas nurodo, kad liudininkas St. Kriaučiūnas dar  prisimena: „Tirkšlių g., Nr. 5 buvo Vakso klėtis – sandėlia raudonų plytų… Vakso sandelyje prie vokiečių buvo uždaryti vyrai (žydai), o  sinagogoje moterys su vaikais. Visa teritorija buvo aptverta stačių lentų tvora.  Stovėjo sargybiniai…Tie sargybiniai stovėjo vienoje vietoje, prie vartų. Tie vartai buvo į Tirkšlių gatvę, maždaug toje  vietoje, kur ir dabartiniai, gal šiek tiek daugiau į  dešinę. Čia žydai buvo suvaryti su visais savo daiktais.“

Kaip nurodo JEW, moterys ir vaikai buvo įkalinti Bet-Midraše (sinagogoje), o vyrai buvo suvaryti į sinagogos kiemą. Vieni žydai , įskaitant rabiną, buvo priversti šokti ir atlikti gimnastikos pratimus, kiti – priversti plauti arklius. Michailas Blochas buvo priverstas pilti vandenį ant rabino Kalmano Magido galvos.

Muziejininkas  Algimantas Muturas teigia, kad liudininkas St.  Kriaučiūnas prisimena: „Žydus vyrus buvo uždarę į Vakso klėtį prie vaistinės. Sinagogoj buvo moterys. Už Balvočiaus namo buvo toks trijų aukštų namas, krautuvė apačioj; po karo buvo senelių prieglauda, tai ten buvo dar uždaryta vyrų žydų. Ir buvo tame žaliame name, kur sudegė, vidury miesto“

„… Man labai pasisekė čia būti su Gerulikiu ir mačiau kai tuos žydus susodino ir išvežė šaudyti į Mažeikius. Čia tie uždaryti išbuvo gal visą mėnesį,o gal ir ilgiau. Man atrodo nuo birželio mėnesio galo iki liepos mėnesio antros pusės.Gerai nebeprisimenu. Nežinau kas organizavo, bet čia netoli buvo kepykla ir tiems žydams buvo kepama duona. Eidavo su sargyba tos duonos pasiimti. Nešdavo iš Taujanio kepyklos“.

Viekšnių gydytojas T. Lipmanas

Reikėtų plačiau pakalbėti apie buvusį Viekšnių gydytoją T.Lipmaną, kurį gana maloniai mini ir Joana Šimkutė-Lukoševičienė „Laisvas laikraštis“. V. Brandišaukas rašo: „Vieną jų – žydų gydytoją – teko vaduoti Viekšnių kunigui vikarui Vincui  Senkui. Jam tai esą pavykę ne tik dėl senos pažinties su partizanų vadu J.Mačiumi, bet ir dėl to, kad suimtasis buvo geras specialistas“.

Pastaba. Vokiečiai žydus gydytojus dažnaiusiai sušaudydavo paskutinius, nes jų reikėjone ne  tik  miesto gyventojams, bet jie turėdavo prižiūrėti ir miestelio švarą, kad neplistų infekcjnės ligos. Šiuo atžvilgiu, jis pateiktas teoigiamai. Joana Šimkutė-Lukoševičienė „Laisvas laikraštis“ straipsnyje atskleidžia ir antrąją nematomą neigiamą kunigo Vincento Senkaus pusę.

Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė straipsnyje „. Nejaugi mes visi kalti? rašo: Tikiuosi, kad dar daugelis viekšniškių prisimena gerą specialistą, malonų ir gražų gydytoją T. Lipmaną. Jį suimtą laikė atskirai nuo kitų įkalintų žydų ir kartais atvesdavo į vaistinę paimti ligoniams vaistų. Kartą pažįstamas sargybinis liko vaistinėje, o tėvelis gydytoją pakvietė pas mus į butą arbatos išgerti. Mačiau, koks jis buvo susijaudinęs! Tėvelis jam pasiūlė: „Daktare, per mūsų sodelį yra išėjimas link Ventos, bėkite! O aš kaip nors išsisuksiu”. Daktaras Lipmanas liūdnai padėkojo, bet atsisakė, paaiškinęs, kad be savo žmonos jis niekur nebėgsiąs… Baisi buvo ta naktis! [tą naktį žydus varė į Mažeikius – aut.] Girdėjome varomų žydų verksmą, dejones. O rytą sužinojome apie jų liūdną likimą. Grįžę girti žydšaudžiai papasakojo, kad gyd. Lipmanas, norėdamas padrąsinti savo tėvynainius, paėmęs už rankos savo mylimą žmoną, pats pirmas atsistojo ant paruoštos duobės krašto..“.

Gydytoją Lipmaną prismena ir Emilija Tomkevičienė: „Gydytojas Lipmanas buvo labai geras gydytojas. Kai jį paėmė, sukilo čia žmonės. Kiek čia žmonės prirašė tų visokių prašymų vokiečiams, kad jį paliktų! Kada turėjo stot į eilę sušaudymui, anų paliko. Ans paklausė — kaip žmona? Žmoną šaudysim, — pasakė. Ans stojo šalia — šaudykit kartu“.

Viekšnių žydai Į Mažeikius

1941m. rugpjūtį iš Mažeikių vokiečių žandarmerijos buvo gautas įsakymas visus geto žydus su sargyba  pristatyti į Mažeikius..

1941 m. rugpjūčio 4 d. (po  dviejų savaičių po žydų uždarymo į getą) Viekšnių žydai pėsčiomis išvaryti į  Mažeikius. Juos išvarė trečią ar ketvirtą valandą ryto. Emilija Tomkevičienė toliau pasakoja: „Aš puikiai mačiau, kaip žydus išvarė. Trečią valandą iš ryto. Žydai nešėsi ryšulius kiek kas pakėlė. Jiems pasakė, kad iš Mažeikių juos veš kažkur darbams. Nu, žinoma, lietuviai varė juos, nė vieno vokiečio nebuvo. Viekšniškiai lietuviai čia stovėjo. Sako, kada praėjo kapines, pasuko ant Mažeikių, senieji žydai pradėjo tuos savo ryšulius mesti. Nebegalinčius eiti pradėjo šaudyti. Tada ten prasidėjo šauksmai. Suprato, kad ne į darbus veda. Pradėjo svaidyt tuos savo ryšulius, daiktus visus. O iš paskos važiavo padvados ir rinko tuos turtus“

Žydų varymą į Mažeikius prisimena ir Juozas Elekšis straipsnyje „Šaudo žydus“: „Gera piemenėliui šiltą dieną, kai banda rami. […]. Tokią puikią dieną ir išgirdau kažkokius keistus garsus. Jie pasigirdo kitoje Ventos pusėje [žiūrint iš Lėlaičių, Paventės kaimų], kažkur už klebono palivarko. Tas garsas artėjo, ir vis negalėjau suprasti, kas tai. Aišku, tai buvo ne daina. Gal giesmė, gal kažkoks niūkimas, gal aimana. Kažko neramu pasidarė širdyje. Dar minutė, ir nuo to nesuprantamo garso, nuo nežinios būčiau dūmęs namo, palikęs likimo valiai bandą. Bet štai kelyje pasirodė keista eisena. Ginkluotų žmonių lydima, ėjo kolona. Gale riedėjo du vežimai. Žaibiškai perplaukiau Ventą. O dangau! Varo šaudyti žydus. Jaunų vyrų jau nesimato. Sako, juos jau sušaudė. Vežimuose keli visai sukriošę seniai. Varovų rankose ne tik šautuvai, bet ir baltai nudrožtos lazdos, kurios kartais paskatina nelaiminguosius. Kolona eina vos ne pustekiniais, rodos, skubama į kokį svarbų renginį. Kaip nuožmiai atrodo tie varantys žmonės! Rodos, ir tave čiups, pastatys į tą koloną. Atgal skuodžiu jau tekinas. Vos spėjau grįžti prie bandos, šaukia tėvas. […]. Taip kartodavosi visada, kai kelyje į Mažeikius pasirodydavo baisioji kolona“.cit.

1941 m. rugpjūčio 8 d. Mažeikiuose suvarytiems jauniems vyrams įsakyta iškasti duobes, o kitą dieną Viekšnių žydai suvaryti  į žydų kapines kartu su kitais žydais ne tik  iš Mažeikių, bet ir iš kaimyninių valsčių: Sedos, Akmenės, Vegerių, Tirkšlių, Židikų ir Klykolių. Jie visi buvo  sušaudyti Mažeikiuose šalia žydų kapinių. J. Mačiulis savo 1944 m. lapkričio 26 d. parodymuose nurodo, kad: „Žydus šaudė Mažeikiuose nuo rugpjūčio 8 iki 15 dienos“.

Kodėl Viekšnių žydų nesušaudė vietoje?

Nebūtų pilno Viekšnių žydų sušaudymo aplinkybių supratimo, jei neatsakytume į klausimą: kodėl Viekšnių žydus nesušaudė vietoje?

Anksčiau, sovietinėje literatūroje, nebuvo galima ne tik apie tai kalbėti, bet ir užsiminti. Tačiau viekšniškiai gerai prisimena Viekšnių komendanto J.Mačiaus poelgį tuo sunkiu okupacijos metu.

Į klausimą, kodėl Viekšnių žydų nesušaudė vietoje? atsakė Leopoldas Rozga, gavęs A.Mikniaus laišką [A. Miknius 1941 metų pavasarį tarnavo Telšių kriminalinėje milicijoje – tvarkė surinktų ginklų sąrašus ir kartoteką. Iš Telšių jo spėta pasitraukti anksčiau, dar iki kruvinosios tragedijos Rainių miškelyje. Prasidėjus karo veiksmams, besitraukiantis į rytus, kartu su nėščia žmona buvęs hitlerininkų areštuotas ir nuo 1941 m. birželio 30 iki liepos 11 d. kalintas Viekšniuose, – Vakso klėtyje ar daržinėje] ir paskelbęs  straipsnį „Iš kraštotyrininko užrašų: Verti šviesaus atminimo:“: „… prisimena epizodus, kai kartu su sovietinės valdžios aktyvistais buvo kalinami ir Viekšnių žydai. Hitlerininkai reikalavo juos sušaudyti, tačiau tuometinis Viekšnių karo komendantas, prieškarinės Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Mačys, kategoriškai atsisakęs patvirtinti mirties nuosprendžius ir  žydams, ir neapklaustiems kitiems areštuotiesiems..“.

Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kad vietos gyventojai geru žodžiu minėtų miestelio viršaitį. St.Abromavičius knygoje „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“ pateikia Viekšnių miestelio viršaičio J.Mačio elgėsį su žydais: „J.Mačys, A,.Zapkus ir kiti patriotai stengėsi pasmerktiesiems padėti. Nepasiuntė jie mirti ir komunistuojančių Šaulio, Vilko, Josmanto, Kesmino, o Jasiulį ir žydų tautybės mergaitę Leraitę ištraukė iš mirties nagų. Šiandien galima drąsiai pasakyti, kad Viekšniuose prie žydų žudynių lietuviai nebuvo įtraukti vien tik J.Mačio vadovaujamos komendantūros dėka“.

St.Abromavičius cituoja ir vieną iš 1946 metų VLIK‘o dokumentų (mes originalo neieškojome – aut.): „Viekšniuose tik atėjus vokiečiams ir kilus gandui apie laukiamus persekiojimus, žydai išsislapstė pas kaimų ūkininkus, kurie noriai juos priėmė. Tačiau tai truko neilgai. Atėjus vienam SS daliniui, jie buvo iš ūkininkų išgaudyti ir uždaryti jiems įrengtame gete. Esesininkams pasitraukus, Laikinosios Vyriausybės komendantas kapitonas J.Mačys žydus iš geto paleido ir leido jiems gyventi, kaip gyvenę savo patalpose. Žydais nuoširdžiai rūpinosi ir Mažeikių apskrities viršininkas kap. Jatulis.  Jų dėka žydai visoje apskrityje gyveno senoviškai dar tuo metu, kai daugelyje apskričių žydų jau nebuvo. Už žydų favoritizavinmą ir Mačiui, ir Jatuliui teko nemažai iš vokiečių nukentėti“.

Miestelio viršaičio J.Mačio poelgį prisimena ir Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė straipsnyje „Nejaugi mes visi kalti?“: „Tėvelis pasakodavo, kad Viekšniuose žydų nešaudė, o išvarė į Mažeikius todėl, kad mūsų miestelio viršaitis J. Mačys nesutiko pasirašyti mirties nuosprendžio, nors ir kaip jam iš apskrities atidūmę vokiečiai grasino. O vokiečiai laikėsi formalumo — turėjo būti parašas“.

L.Rozga savo straipsnyje „Iš kraštotyrininko užrašų: Verti šviesaus atminimo“ patvirtina, kad J.Mačiui buvę sunku sudrausminti savivaliaujančius pavaldinius, kad jis tikrai atsisakęs pasirašyti mirties nuosprendį Viekšnių žydams, tad šie buvę išvaryti į Mažeikius. „Vargu ar ką daugiau J. Mačys galėjo anuo metu padaryti“, – teigia L. Rozga, – „bet ir tai, kad nesusitepė rankų nekaltu krauju, kad stengėsi bent atitolinti nelaimingųjų žūtį, rodo jo didelį žmoniškumą. Jis paleidęs nėščią A. Mikniaus žmoną“.

Živilė Mačytė-Antanaitienė autobiografinėje apysakoje „Širdies dalelė Viekšniuose“, perteikdama tragiškąjį Lietuvai okupacijos laikmetį ir daugelio žmonių sugriautus likimus, pavaizduoja ir savo tėvo ne tik užsispyrimą kovojant su paskirtais okupacinės valdžios atstovais, bet ir konkrečia pagalbą Viekšnių žydams.

Deja, po keleto metų sugrįžę sovietai neatsižvelgė į J. Mačio santūrumą, nors, kaip rašo L.Rozga: „A. Miknius teigia apie šio karininko teiktą hitlerininkų aukoms pagalbą pranešęs Mažeikių saugumui. J. Mačys buvo areštuotas ir ilgus metus kentėjo sovietiniuose konclageriuose, grįžęs palaužta sveikata, mirė apie 1965 metus, taip ir nesulaukęs reabilitavimo, Palangos kapinėse ant J. Mačio kapo pastatyti paminklą jo dukrai padėjęs A. Miknius“.

Gelbėtojai ir atskirų žydų likimas

1943 m. pavasaris – policininkas Liobė nušovė žydų mergaitę. Šis įvykis sukrėtė visus viekšniškius. Šis įvykis plačiau aprašytas ir Joana Šimkutė-Lukoševičienė „Laisvas laikraštis“ straipsnyje. Mes čia tik papaildome liudininkų parodymais.

Šį įvykį, sukrėtusį visus viekšniškius, aprašo Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė straipsnyje „Nejaugi mes visi kalti?“58: „Tada pas Ramoniškių kaimo kalvį Šimkų buvo rasta iš Telšių geto pabėgusi žydaitė (iš „Laisvas  laikraštis“ straipsnio dabar jau žinoma, kad tai buvoHadasa Magiliauskaitė – Aut.) , kurią ši šeima daugiau kaip metus slėpė savo sodyboje. Šitą merginą vokiečių žandarai atvežė į Viekšnius ir liepė sušaudyti. Nuovados viršininkas ilgai delsė, nenorėdamas vykdyti šio įsakymo, miestelio viršaitis Mačys net tarėsi su mano tėveliu, kaip mergaitę būtų galima išgelbėti. Tačiau vieną naktį girtas policininkas Liobė (straipsnyje tai padarė Jonas Šiūšas – Aut.), nusivedęs ją į Kegrių mišką, peršovė. Sužeista mergaitė atsipeikėjo, visa kruvina nušliaužė pas Užventės kaimo ūkininką Jodeikį (staripsnyje ūkininkas Bukontas – Aut.) ir pasibeldė į langą. Jodeikio duktė sirgo džiova, tad nepabijojo priimti sužeistąją, sakydama, kad ir šiaip jai neilgai belikę gyventi. Ji paprašė pakviesti med. seserį Ameliją Putraitę, kad ši peršautajai suteiktų pagalbą. Vokiečių įstatymais už žydų slėpimą buvo sušaudoma visa šeima, todėl išsigandęs ūkininkas Jodeikis, pabijojęs pasekmių, savo samdiniui įdavė ne dukters laišką seselei Putraitei, o pranešimą policijai. Žudikas Liobė tuoj prisistatė ir, atgal į mišką nuvedęs, kalinę pribaigė.

Iš Kapėnų kaimo į miestelį ėję žmonės pamatė griovyje prie kelio gulintį žydaitės lavoną, labai išsigandę pranešė viršaičiui. Šis liepęs sukalti karstą ir merginą palaidoti žydų kapinėse“

Živilė Mačytė-Antanaitienė aprašydama šį įvykį nurodo, kad savivaldybės lėšomis buvo nupirktas karstas ir žydaitė palaidota žydų kapinėse. Apskrities policijos viršininkas išbarė J.Mačį už tai, kad surengė „iškilmingas laidotuves“, o pasirodo, reikėjo ją miške ir užkasti.

Minint šį įvykį, būtina prisiminti Viekšnių kunigą Klemensą Arlauską. Leopoldo Rozgos straipsnyje „Iš kraštotyrininko užrašų: Verti šviesaus atminimo“ aprašomas kunigo Klemenso Arlausko poelgis karo metais: jis išgelbėjęs dvi žydų mergaites, o per pamokslą viešai pasmerkęs žydo Mendelio Kaco (komunisto – J.Mačiaus liudijimu)61 sušaudymą ir buvęs vietos baltaraiščių persekiojamas. 1949 m. patenka  į KGB rankas ir 7 metus praleidžia Taišeto ir Norilsko lageriuose.

Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė rašo: „Kiek prisimenu, tai įvyko prieš pat Velykas, didžiąją savaitę. Velykų rytą iš bažnyčios grįžę namiškiai pašiurpę pasakojo, kad dabar jau tikriausiai žandarai suimsią mūsų gerbiamą kunigą Klemensą Arlauską, nes šis, bažnyčioje pamatęs tą nedorą žudiką, griausmingu balsu jį iš bažnyčios išvaręs.

Štai kaip tėvelis aprašo šį įvykį: „Atėjus Velykoms, kaipo „geras  katalikas“, Liobė su kitais policininkais nuėjo bažnyčion, o pamokslą sakantis kunigas K.Arlauskas, juos pamatęs, labai supyko ir už nekaltos mergaitės nužudymą iš bažnyčios išvarė, ir ateityje nekaltu krauju suteptomis rankomis bažnyčios durų paliesti neleido“.

Tik vienam Chonei Raifui Kaplanui  pavyko pabėgti nuo žudynių į Šiaulių getą. 1943 m. jis iš geto pateko į Telšius ir lietuvių padedamas išsislapstė.

Plačiau apie tai papasakojo Stanislovas Kriaučiūnas: „Kalmanai buvo trys broliai. Kalmanas Raifas (Rapolas) turėjo odų dirbtuvę. Broliai turėjo krautuves. Raifas Kalmanas vienintelis iš visų išvarytų į Mažeikius sušaudyti žydų liko gyvas. Išlipo iš kapo duobės gyvas ir parėjo į Viekšnius. Čia kažkas, gal vaistininkas J. Aleksandravičius, jį priglaudė …..Karui pasibaigus, Ch.R. Kaplanas atvažiavo į Viekšnius, pardavė savo ir brolių namus“.

Taip buvo sunaikinta visa Viekšnių žydų bendruomenė.

laisvaslaikrastis.lt

Patiko? Pasidalinkite!