Lietuvos kelias. Kaip atsiranda neonacizmo šunkeliai ?

Lietuvoje nuo liepos 3 d.  iki liepos 10 d. minima Valstybės diena. Pati Valstybės diena-tai liepos 6-oji, kai  rengiami triukšmingi minėjimai, koncertai. Tačiau  nuo liepos 3 d. visą savaitę vyksta tai progai skirti oficialūs susirinkimai, apdovanojimų ceremonijos. Ta proga verta pasiaiškinti –ar tikrai liepos 6-oji kaip Valstybės diena pasirinkta pagristai, ir pasiaiškinti-kokia gi  dabarties Lietuva kaip valstybė? Kokiomis tradicijomis remiasi oficialios valstybės struktūros ? Ar Lietuvoje gerbiamos žmogaus teisės, ar egzistuoja žodžio laisvė ? Ar Lietuvoje yra galimybės atvirai neonacizmo plėtrai?

Kodėl pasirinkta Liepos 6-oji ?

Pradėsime nuo Valstybės dienos pasirinkimo. Dabarties Lietuvoje regime daug istorijos klastojimo pavyzdžių ir įvairių neseniai sukurtų mitų skleidimą. Tai, kad ši šventė susieta su karaliaus Mindaugo karūnavimu, turi ženklius minusus. Pirma—Mindaugas pasižymėjo kaip itin klastingas valdovas, dažnai pardavęs ir savus, jo figūra ypač neigiamai vertinama Žemaitijoje. Nes Mindaugas žiauriai elgėsi su žemaičiais, jo įsakymu jie buvo žudomi,  ir jų interesai paminami vardan asmeninių  karaliaus užgaidų.  Antra – Lietuva Mindaugo laikais buvo prieštaringa ir tarptautinėje erdvėje mažai įtakinga šalis. Esminis pakilimo laikotarpis Lietuvai ypač prasidėjo  nuo Gedimino valdymo laikų. Ir sėkmingai tęsėsi  Algirdo valdymo laikais, kai Lietuva plėtėsi į Rytus, kai Lietuvos valstybėje įsigalėjo tautų draugystė.

Kiek vėliau-jau Vytauto valdymo laikais, irgi būta daug minusų, tame tarpe tokių svarbių  aplinkybių-Vytautas nesiskaitė su ištisų Lietuvos regionų interesais. Ypač klastingas buvo Vytauto elgesys dėl Žemaitijos. 1398 m. rudenį Vytautas sudarė su Kryžiuočių ordinu taip vadinamą Salyno sutartį, pagal kurią   Žemaitija atiteko kryžiuočiams. Padėtis kiek pasikeitė po 1410 m. vykusio Žalgirio mūšio, kuriame kryžiuočiai buvo sutriuškinti. Tačiau tada Vytautas,  pataikaudamas popiežiaus vietininkams, nuo 1413 m. ėmėsi prievartinio Žemaitijos krikšto. Aišku jog žemaičiai ginė savo teises-vienas iš tokių pavyzdžių: 1418 m. Žemaitijoje vyko sukilimas, vietos žmonės išvijo Vytauto vietininkus ir kunigus ir vėl ėmėsi tvarkytis savarankiškai. Aišku prasidėjo puolimas, Vytauto atsiusti daliniai ėmės deginti kaimus, žudyti žmones.

Griniaus pažangias idėjas pamynė Musolinio šalininkai

Po šių pavydžių reikia pereiti į artimesnius laikus. Tarpukario Lietuvoje itin svarbus 1926 metai. Tų metų gegužės mėnesį įvyko rinkimai į Seimą, juos laimėjo socialdemokratai ir liaudininkai. Prezidentu išrinktas Kazys Grinius, prasidėjo pažangios reformos: iš kalėjimų paleisti politiniai kaliniai, panaikinta cenzūra, prasidėjo karinė reforma, ir socialinės reformos-siekiant riboti socialinę nelygybę. Deja 1926 m. gruodį įvyko karinis perversmas, fašistinių karininkų įtakoje prezidentu neteisėtai paskelbtas Musolinio šalininkas Antanas Smetona. Tai lėmė niūraus Lietuvos istorijos periodo įsigalėjimą, kuris truko iki 1940 m. vasaros. Klestėjo  atviros politinės represijos, įsteigti konclageriai, įsigalėjo atviras išnaudojimas, augo socialinė  nelygybė.

Į ką  dabar orientuojasi  oficiali Lietuvos valstybinė linija ? Į Mindaugo laikų tradicijas ? Į Smetonos režimo laikų tradicijas ? Ar į kunigaikščio Algirdo propaguota diplomatiją bei tautų draugystę? Į K. Griniaus propaguotas pažangias idėjas –žmogaus teisių ir žodžio laisvės įtvirtinimą, socialinės nelygybės pažabojimą ?

Birželio 22 –ąją paminėta Atminties ir gedulo diena

Straipsnio epiloge bus atsakyta š šiuos  klausimus.  O svarstant apie dabarties realijas,  svarbu esminiai dalykai, tame tarpe     būtina  remtis faktais ir pagerbti tuos, kurie tikrai kovojo už Lietuvą, ginė ją nuo fašizmo, pagerbti visus, nukentėjusius nuo rudojo maro. Birželio  22-ają, Atminties ir gedulo dieną, įvairiose šalies vietose pagerbtas kovotojų su fašizmu ir fašizmo aukų atminimas. Renginiai vyko Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Pakruojo rajone, Raseinių rajone ir kitose vietovėse.

Vilniuje pagerbimo vieta-Antakalnio kapinėse esantis memorialas tarybiniams kariams ir kitiems kovotojams su fašizmu, Kaune-VII fortas ir IX fortas, Klaipėdoje-memorialas kovotojams su fašizmu, Raseinių rajone-tos vietos, kur  1941 m. birželį vyko atkaklios tarybinių karių ir vokiečių fašistinių okupantų kautynės. Vilniuje ir Raseinių rajone renginius organizavo  organizacijos ,,Užmiršti kareiviai“ vadovas Viktoras Orlovas, respublikinės karo veteranų organizacijos lyderiai Julius Deksnys  ir Vaigutis Stančikas.  Kaune renginius organizavo  Socialistinio Liaudies fronto pirmininkas G. Grabauskas, aktyvūs nacistinių nusikaltimų tyrėjai V. Valiūnas ir Ch. Bargmanas, Klaipėdoje- miesto tarybos deputatas V. Titovas ir jo bendražygiai. Raseinių rajone pagerbimo renginiuose dalyvavo ir Rusijos ambasadorius A. Udalcovas  bei kiti šios šalies diplomatai.

Kaune aplankėme VII ir IX fortus, kur perėjome fortų teritorijas, padėjome gėlės, įvairiose fortų vietose uždegėme atminimo žvakes, tylos minutėmis pagerbėme žuvusiųjų atminimą. VII fortas dalinai patvarkytas, tačiau žvelgiant į visą jo teritoriją, reikia pripažinti kad vis dar apleistas. Daug geresnė padėtis IX forte, šio forto teritorija gana tvarkinga ir prižiūrėta. Istorikas Chaimas Bargmanas mums papasakojo daug įdomių detalių apie Antrojo pasaulinio karo paslaptis, kovą su fašizmu.  Prisiminėme žymius partizanus, kovotojus su fašizmu Juozą Vitą, Joną Vildžiūną, Abą Kovnerį, Sarą Ginaitę ir kitus jų bendražygius.

Neonacistų fiestos Vilniuje ir Kaune

Sekančią dieną, birželio 23-ają Kaune ir Viliuje jau vyko neonacistų fiestos. Jie minėjo taip vadinamą Birželio sukilimą, kai 1941 m. birželio 23 dienos ryte Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) diversinės grupės ėmė pulti besitraukiančius tarybinius kariškius, milicijos grupes, padeginėti pastatus. O nuo birželio  24 d. LAF smogikai jau pradėjo žydų pogromus. Barbariškus pogromus-štai Kaune, Vilijampolėje jie peiliais pjovė moteris ir vaikus, kirviu nukirto galvą rabinui Zalmanui Osovskiui.  Pati LAF organizacija buvo įkurta Berlyne 1940 m. lapkričio mėnesį, organizacijos veiklą koordinavo ir ginklus tiekė hitlerinės tarybos-gestapas ir abveras.

Kaune  vykusiuose renginiuose dalyvavo visas neonacistų žiedas-nuo buvusio Seimo nario Petrusevičiaus, kuris buvo ne kartą suimamas dėl galimų teroro aktų organizavimo( deja visada greitai paleidžiamas ) iki aktyvių Holokausto vykdytojo Noreikos gynėjų Kupčinsko, Kaminsko Juozaičio, Songailos. Aišku jie garbino savo dievukus- Noreiką, Škirpą, Plechavičių ir kitus hitlerininkų parankinius.

Vilniuje gi  pagrindinis neonacistų renginys ir vyko prie paminklinės lentos Jonui Noreikai sostinės centre. Čia dalyvavo Seimo ponas Ažubalis, dalyvavo ir neonacistų vadukai Sinica, Katelynas, neonacistų baikerių klubo ,,Vorai“ nariai. Ir čia skambėjo pagyros Noreikai, grūmojimai kad niekas nedristų šalinti Holokausto dalyvių paminklų.

Valdžios bonzos laimina neonacistų plėtrą

Kaip Lietuvoje įmanomi atviri neonacistų renginiai? Kaip tai siejasi su pagyromis apie demokratiją Lietuvoje ? Juk jokioje demokratinėje šalyje tokių grupuočių  veikla netoleruojama. Žinodami, kad artėja neonacistų renginai, birželio 20 d,. kartu su žmogaus teisių gynėju H. Juodiška įteikėme peticiją Kauno savivaldybei. Peticijoje nuo Socialistinio Liaudies fronto ir Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos reikalaujama uždrausti birželio 23 d. numatytus neonacistų renginius Kaune. Birželio 28 d. gautas atsakymas, kurį pasirašė savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja  Jolanta Baltaduonytė. Rašte teigiama, kad neva viskas gerai, ,,vsio zakonno“, tokia akcija ,,reikalinga“ . Štai taip, įtakingi valdžios veikėjai atvirai palaiko neonacistus.

Liepos 3 d. mes trys antifašistai-kartu su manimi dar vyko Algirdas Janyšius ir Diana Jablonskaja, nuvykome į Anykščius. Su vietos meru Sigučiu Obelevičium aptarėm istorinės atminties klausimus. Merui įteikta peticija su reikalavimu pašalinti Anykščių rajono Troškūnų miestelyje esantį paminklą  taip vadinamiems ,,birželio sukilėliams“, Holokausto dalyviams A. Slučkai-Šarūnui ir A. Starkui-Montei. S. Obelevičius ėmė aiškinti, jog neva Starkus ir Slučka kovojo prieš okupantus. Tada pasakiau : ,, Slučka ir jo bendrai tarnavo vokiečių hitleriniams okupantams ir  žudė taikius piliečius“. Meras tada kiek pakeitė toną, jis pasakė:  ,,Jie kovojo prieš rusus“. Pasirodo,  jei kas neva ,,kovojo prieš  rusus“, tai tada jau suteikiama indulgencija-galima žudyti ištisas šeimas, žudyti moteris, vaikus ir dar po tokių ,,žygdarbių“  tokie veikėjai išgarbinami. A. Janyšius pasisakė aktualia tema, apie tai, kad visiškai apleistas paminklas tų pačių ,,didvyrių“ sunaikinto Vašuokėnų kaimo aukoms ( 1947 m. rugpjūčio mėnesį  ,,miškiniai“ užpuolė kaimą ir nužudė jo gyventojus-iš viso 21 žmones, vyrus, moteris, vaikus), neliko  jokių nuorodų, o ir prieiti prie paminklo sudėtingi, viskas apaugę krūmynais. Meras čia jau staiga ,,neteko galių“, pasakė jog jis ,,mažai ka gali padaryti“, tik neva dar pasidomės tuo klausimu. Tokia kelionė, praktinė jos esmė : supratome jog valdininkijos  gretose klesti abejingumas bei  faktinis pataikavimas neonacistų linijai.

Fašizmo atgimimas Lietuvoje

Faktiškai dabarties Lietuvoje oficiali linija tikrai neatitinka  kunigaikščio  Algirdo propaguotos tautų draugystės idėjos ar  daug  vėliau valdžiusio prezidento Griniaus pažangių idėjų. Linkstama į Mindaugo tradicijas, į profašistinio Smetonos režimo tradicijas. Aišku gaila, kad Lietuvoje yra daug viskam abejingų žmonių. Nors kartais galima juos suprasti, daug žmonių pavargo nuo  betvarkės. Dar daugybė žmonių  pabėgo į Vakarus arba rengiasi ten  bėgti. Gerai, kad yra ir antifašistinė, kovojanti Lietuva. Tai atsvara   kitai-tamsiai,  atsilikusiai , fašistinei Lietuvai. Aišku žvelgiant į oficialią valstybinė liniją, ir panagrinėjus  konkrečius faktus  regime, jog dabartinėje Lietuvoje tik prisidengiama demokratijos šydu, tik imituojami demokratiniai ,,žaidimai“, o faktiškai mūsų krašte klesti priespauda  ir egzistuoja tikras neonacistų rojus. Lietuviško elito pozicija  aiški: vieni valdžios veikėjai patys yra neonacistinių pažiūrų ir dalyvauja tokio pobūdžio akcijose, o kiti valdžios veikėjai gal ir nėra tikri neonaciai, tačiau jie tokiems šių laikų barbarams pataikauja, pateisina jų veiklą. Atviras neonacizmas, nacistinių nusikaltėlių garbinimas, Holokausto neigimas arba pateisinimas, urvinio antisemitizmo apraiškos-tai grėsmingi reiškiniai. Apibendrinus  tai ir yra fašizmo atgimimas Lietuvoje. Kada bus aišku, kad fašizmo atgimimas žlunga ? Kai bus nuimti paminklai ir paminklinės lentos Holokausto dalyviams-kaip J. Noreikai Vilniuje,  J. Krikštaponiui Ukmergėje, A. Slučkai ir A. Starkui Anykščių rajone, kada bus imtasi priemonių pažaboti neonacistų akcijas, tai ir bus tikri ženklai, kad Lietuva pasuko demokratijos bei  istorinės  tiesos keliu.

Giedrius Grabauskas