Patiko? Pasidalinkite!

Palanga ir Šventoji vis dar atveria duris masiniam turizmui, tai Kuršių nerijos perlas – Nida – galutinai užsivėrė nuo vidutines pajamas uždirbančių šalies piliečių. Šiandien Nida nebėra tiesiog kurortas; tai tapo socialinio statuso simboliu, savotišku uždaru elito klubu, į kurį įėjimo bilietas daugeliui Lietuvos gyventojų yra tiesiog per brangus.

Nidos transformacija į prabangos zoną nėra atsitiktinė. Tai kryptingos politikos, ribotos erdvės ir laukinės rinkos dėsnių rezultatas, pasiuntęs aiškią žinutę: jei tavo sąskaitoje nėra laisvų tūkstančių eurų, rinkis kitą kryptį.

Finansinis barjeras dar nepasiekus kurorto

Nidos „filtracija“ prasideda dar Smiltynėje. Vos persikėlus keltu, kurorto svečius pasitinka ekologinis įvažiavimo mokestis. Pačiame vasaros įkarštyje vien už teisę automobiliu įvažiuoti į Neringą tenka sumokėti 50 eurų. Pridėjus kelto bilietą, kelionė pirmyn ir atgal vien transportui (neįskaičiuojant degalų) startuoja nuo 70 eurų.

Tai yra psichologinė ir finansinė užkarda. Ji sukurta tam, kad atbaidytų vienadienius turistus ir tuos, kurie skaičiuoja kiekvieną eurą. Nida aiškiai sako: jei tau gaila 50 eurų vien už barjero pakėlimą, tu čia nesi laukiamas.

Nakvynės kainos: prabanga už vidutinybę

Didžiausias smūgis vidutinės klasės piniginei – apgyvendinimas. Nidoje erdvė plėtrai yra griežtai ribojama įstatymų, todėl pasiūla niekada nepasivys paklausos. Rezultatas? Vidutiniškas, niekuo neišsiskiriantis dvivietis kambarys ar senesnės statybos butas sezono metu čia kainuoja nuo 150 iki 250 eurų už naktį.

Norint apsistoti moderniuose apartamentuose ar viešbutyje su vaizdu į marias, kainos šokteli iki 300–500 eurų parai. Paprastam Lietuvos dirbančiajam, uždirbančiam vidutinį atlyginimą, vienas savaitgalis Nidoje reikštų pusės mėnesio algos palikimą viešbučio registratūroje. Tuo tarpu už tą pačią sumą užsienyje galima gauti savaitės trukmės „viskas įskaičiuota“ poilsį Turkijos ar Graikijos 4 žvaigždučių viešbučiuose su garantuota šiluma.

Kainos kavinėse

Nidos restoranų ir kavinių kainos jau seniai pasivijo ir aplenkė Vakarų Europos didmiesčių lygį. Čia normalu už pietus vienam asmeniui sumokėti 30–50 eurų, net neužsisakant brangiausių gėrimų. Dienos pietų sąvoka čia įgauna kitą prasmę, o vakarienė porai madingame restorane prie marių lengvai perlipa triženklę sumą.

Žinoma, galima pirkti rūkytą žuvį ar bandeles vietinėje parduotuvėje, tačiau tai tik išryškina socialinę nelygybę. Kol vieni terasose gurkšnoja kavą ir mėgaujasi šviežiomis jūrų gėrybėmis, kiti, bandantys sutaupyti, Nidoje jaučiasi svetimkūniai, priversti skaičiuoti kiekvieną kąsnį.

Nida – tik išrinktiesiems?

Ar tai blogai? Socialine prasme tai palieka tai yra diskriminacija. Nida tapo vieta, kurioje demonstruojama finansinė galia ir prabanga. Tai kurortas, prieinamas verslininkams, aukščiausio lygio vadovams ir užsienio svečiams. Paprastam Lietuvos mokytojui, gamyklos darbininkui ar pensininkui šis kraštas liko tik gražiu atviruku, primenančiu, kad geriausios tėvynės vietos šiandien yra pasiekiamos tiems, kas turi daug pinigų.

BV inf.


Patiko? Pasidalinkite!