Surašyt šią istoriją paskatino “mokslinės” batalijos vykusios Administraciniame teisme  Grant Gochin reikalavo, kad teismas panaikintų genocido centro atsisakymą keisti savo išvadas dėl J. Noreikos veiklos.   Keisti buvo reikalaujama dėl daugybės faktų prieštaraujančių centro išvadoms.   Centras bandė apeliuoti į “istoriografijos principą” – Po gerbiamo istoriko A. Rukšėno paaiškinimo tapo žinoma kad tai yra siūlymas laikytis anksčiau įsitvirtinusių istorijos aiškinimų. Vienas jų sako kad už visus Holokausto baisumus yra atsakinga Nacistinė Vokietija ir kad ji viską Lietuvoje kontroliavo. Klausimas sudėtingas ir netgi filosofinis. Jei kiti mokslai – pavyzdžiui geografija būtų laikęsi tokio principo tai lyg šiol manytume kad žemė plokščia ir mokslininkai diskutuotų tik apie tai ar žemę laiko trys drambliai ar trys vėžliai… visgi kiti mokslai kai prisirenka faktų prieštaraujančių vyraujančioms teorijom kelia tuos faktus geriau paaiškinančias hipotezes ir tos hipotezės įsitvirtina kaip teorijos. Manau kad tai teisinga ir istorijos mokslas irgi turėtų taip vystytis.

Labai įdomu buvo stebėti šalių „konkretų“ susikirtimą dėl “radijo aparatų”. G. Gochin advokatas Rokas Rudzinskas teisme pateikė Šiaulių apygardos vado H. Gewecke raštą kuriuo vokiečių civilinės administracijos pareigūnas piktinasi, kad radijo aparatai lietuvių buvo išgrobstyti ir išsidalinti ir jei parduoti tai labai pigiai. G.Gochin pusės nuomone tai rodo, kad vokiečiai nekontroliavo, o lietuviai tvarkėsi kaip jiems naudingiau. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro poziciją bandė ginti Dalius Stancikas tvirtindamas kad tas dokumentas rodo kaip tik priešingai, t. y. kad Vokiečiai viską kontroliavo.

Gal aš ir labai konservatyvus. Bet visgi manau kad norint atsakyti į tokį klausimą reikia apžvelgti daugiau išlikusių dokumentų. Radijo aparatai buvo tuo metu prabanga ir siekiamybė. Juos turėjo tik turtingi žmonės. O Lietuvą okupavus naciams – žydams buvo uždrausta turėti radijo aparatus.  Dokumentų pasakojančių kaip buvo nusavinti ir padalinti radijo aparatai Telšių mieste yra išlikęs ne vienas. Pabandysiu apžvelgti tuos kurie man žinomi. Kai kurie jų su datomis. O kai kurių datos tik numanomos.  Aš bandysiu tuos dokumentus dėlioti chronologiškai. Ten kur datos nėra bandysiu daryt prielaidas kada dokumentas sudarytas.

Mano nuomone vienas iš ankstyviausių dokumentų yra sąrašas daiktų perduotų saugoti Juozui Zableckiui.  Iš sąrašo nurodytų daiktų susidaro vaizdas kad tai vienos kažkurios šeimos turtas. Buvę šeimininkai nenurodyti  bet yra nurodytas adresas Žarėnų gatvė 3. Tas namas priklausė žydui Pelcui Šejeriui (LCVA R.1075, ap.2 b.10, l.242 – 200 eilutė sąraše ) todėl manyčiau, kad daiktai saugoti atiduoti 1941 metų birželio pabaigoje išvarant žydus į stovyklą Rainių dvare. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.559

 

Tuo metu Radijo aparatai dar buvo nors ir geidžiama, bet reta vertybė . Birželio 30 dieną Burmistru buvęs Kuzavas savivaldybės tarnautoją Vladą Paleką tarp karo pabėgėlių daiktų rasti ir parūpinti savivaldybės reikmėms radijo aparatą. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.32

Simbolišką, bet kitą radijo aparatą liepos 2 dieną perėmė lietuvių komendatūra dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.560. Nėra minima, kad aparatas žydų bet jis gautas iš P.Sidabro tvarkiusio “bešeimininkį turtą“. Radijo mėgėjams gali būti įdomios paminėtos detalės – aparatas VEF ir ne “bilenkoks” o trijų lempų.

Liepos 4 dieną Kuzavas leidžia išduoti radijo aparatą Juozui Petreikiui. Adreso nėra tik nurodoma kad gyvena Naujamiestyje. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.79

Tą pačią dieną Kuzavas leido išduoti aparatą ir Jonui Bikusui nurodydamas adresą Sausio 15 gatvė Nr. 16 bet nuomojamamų namų saraše tokio adreso nėra. Tikriausiai tai yra Bikuso adresas. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.80

Tą pačią liepos 4 dieną radijo aparatą gavęs Vincas Šukys gyveno Respublikos gatvėje Erdmano name dokumentas. Nuomojamų namų sąrašas sako kad tai būta Respublikos Nr. 30. Dokumentas apie aparato davimą naudojimui  LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.83

Aparatą liepos 4 dieną gavo tarp kitų rakandų gavo ir Jonas Kristutis. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.84

Ir teisingumą turėjęs prižiūrėti prokuroras Bronius Antanėlis. Gal būt tie kas turtą dalino manė kad duodami šalia radijo aparato dar ir bufetas indams, valgomas stalas, 6 kėdės tas dalybas daro teisėtesnes. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.85

Radijo naparato prašė ir gavo ir Telšių valsčiaus viršaitis. Dokumentai LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.72-73

Vladui Butkevičiui gyvenusiam Taraškos name Kapų 4 burmistro Mylimo aparatas buvo skirtas liepos 5 dieną. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.97

Adolfas Varkalis iš Respublikos gatvės 26 radijo aparatą iš Sidabro gavo liepos 26 dieną. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.1

Pranas Mickus radijo aparatą gavo vėlai spalio 2 dieną. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.289 Tuo metu savivaldybė jau ieškojo „neteisingai išdalintų ar pasisavintų aparatų“. Spėju , kad gavo tik todėl kad jis buvo neveikiantis.

Pirmas bandymas susigrąžinti radijo aparatą datuotas rugsėjo 20 d. kai inžinieriui Adomui Bilevičiui buvo nurodyta perduoti aparatą Petrui Bulauskui. Kokių nors priežasčių nurodoma nėra. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.234

spalio 10 dienos bandymas susigrąžint aparatą iš kooperatyvo meška patyrė nesėkmę – kooperatyvas atsakė, kad savo valdybos sprendimu jie yra nutarę kad aparatas yra kooperatyvo ir atiduoti savivaldybės siųstam policininkui negali. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.258

Savivaldybei po mėnesio lapkričio 7 dieną teko dar kartą paraginti radijo aparatą “tuojau grąžinti” Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.400

Panašu kad savivaldybei labai “trūko” radijo aparatų ir ji bandė visokiais būdais, net policijos pagalba jų “surasti” ta prasme labai įdomus yra spalio 24 dienos raštas policijai su prašymu pravesti kvotą. Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.18, l.346.

Apžvelgus keliolika dokumentų  galima padaryti išvadą, kad dauguma iš žydų atimtų radijo aparatų buvo išdalinti liepos pradžioje. Tada nesirūpinta, kaip nors proitingai juos paskirstyti. Rugsėjo pabaigoje kai vokiečiai pareikalavo atsiskaityti už išsidalintą turtą ir įmokėti pinigus į Reicho kasą paaiškėjo kad aparatų, nėra nei aparatų nei pinigų. Nors Telšių Savivaldybė ir pabandė kai ką susigražinti. Taigi ginčas dėl ginčo kas kontroliavo radijo aparatų  dalybas tenka konstatuoti – nors turtą skirstė lietuviška administracija (ar būtent dėl to) procesas buvo stichiškas ir  rezultatas buvo toks kad didesnė dalis turto dingo ar už menkas sumas buvo atiduota svarbierms žmonėms, tokiems kaip prokuroras Antanėlis. Tą išvada patvirtina dar kelios dešimtys panašių dokumentų kuriais buvo padalinti rūbai, baldai, siuvamos mašinos, veidrodžiai, laikrodžiai, patefonai, kirpyklos ir viešbučiai, arkliai ir vežimai ir kaip vėliau buvo bandoma su policijos pagalbą susigrąžint iš Telšių į provinciją išvežtus viešbučio baldus, išgrobstytus žydų vežimus…

Nors ginčo istoriografiniu požiūriu, kurį su savo leidiniais kontroliuoja Lietuvos genocido ir rezistencijos centras – žydų turtas buvo laikomas nacistinės Vokietijos karo grobiu ir jo pardavimą ir skirstymą naciai griežtai kontroliavo.  O tą kad tos kontrolės nepavyksta surasti dokumentuose visuomet galima paaiškinti paprastai – turbūt dokumentai neišliko. Sunku ginčyti tą istoriografinį požiūrį kai neturi leidyklos šalyje kur P. Masilionio  ir „Gairių“ pavyzdys rodo kaip pavojinga turėt valdžios požiūriui oponuojančią leidyklą. Todėl aš nė nebandysiu užginčyt istoriografijos ir toliau bandysiu kalbėt apie archyvuose dulkančius dokumentus

Post Scriptum
Visa tai surašęs pasigedau žydų dalintų radijo aparatų savininkų. Dalintojai juos dar birželio 27 išvijo į rainių dvarą.  Vyrai buvo išžudyti liepos 20-21 dienomis. Moterys ir vaikai buvo perkelti į Gerulių dvarą kur rugpjūčio 29-30 dienomis beveik visus išžudė. Gyvos buvo paliktos 500 darbingų moterų kurioms Telšių mieste buvo aptvertas getas.
Yra išlikęs dokumentas kuriame žydų persekiotojai  suskaičiavo savo išlaidas aptveriant getą, Dokumentas LCVA R.1075, ap.2 b.17, l.8.

Bet ir tos moterys 1942 metų nesulaukė. per katalikišką šventę Kalėdas jas sušaudė Rainiuose iš gausios Telšių žydų bendruomenės išgyveno tik vienetai.

Evaldas Balčiūnas

Patiko? Pasidalinkite!