Praeitais metais nusprendžiau iš vamzdžių likučių suvirinti stovą vazoninėms braškėms, o žiemą jis pasitarnauja kaip lesyklų stovas.
Pastebėjau labai įdomų dalyką. Lesindamas paukštelius, supratau, kad kas kartą man prisiartinant prie lesyklų arčiau, jie manęs nebebijo ir man atrodo, kad priima kaip už draugą.
Kartą labai nustebau, kai pilant saulėgrąžas į lesyklą ant rankos nutūpė žaliukė. Tada supratau, kad tai yra kaip padėkos ženklas, sakyčiau kaip pasisveikinimas. Nuo tada pradėjau savo paukštukus dar labiau lepinti. Su sūnumi Ąžuolu nupirkome nesūdytų lašinių, kuriuos pasirodo labai mėgsta ne, tik zylės, bet ir geniai.
Įdomiausiai yra tai, jeigu per darbus užmirštu į lesyklas pridėti maisto, ryte apie tai bus pranešta stuksenimu į namą. Taip taip, genys tuoj pat pradeda stuksenti į namą , jeigu lesyklos ištuštėja ir tai būna anksti ryte. Papildžius lesyklas, rytiniai žadinimai baigiasi.
Sūnus manęs klausia, ar paukščiai turi saiką. Sūnus teigia, kad jo auginamos akvariume žuvys saiko neturi, todėl reikia pačiam žmogui reguliuoti šį maitinimo procesą.
Pradėjau stebėti savo storules zyles ir supratau, kad saiką vis dėlto paukščiai turi. Saulei besileidžiant lesyklose nelieka nei vieno paukščio, tai reiškia, kad nuo 5-6 valandos vakaro paukščiai nebelesa. Man tai jau kažkur girdėta, apie nevalgymą po 6 valandos vakaro, o Jums?
Vaidas Žemaitis
Šaunuolis. Tikras Žmogus esat.😀