Mes jau įpratome, kad daugelyje atvejų vietoje veidų ekrane matytume kažkokius
visiškai ištrinto ryškumo šešėlius. Juokingai aiškinama, jog rodant veidus pažeidžiama
žmogaus teisė į privatumą. Visiškai su tuo sutinku. Tačiau ne visus veidus reikia „muilinti“, antraip jau dabar dėl minėtos priežasties nuvertėjusios TV laidos visiškai nebeteiks suinteresuotumo.
Tas nuvertėjimas pastebimas kad ir dabar. Tuo pačiu tai yra ir televizijos
skurdinimas ir jos smukimas. Ir taip ji prikimšta idiotiškos reklamos (prisiminkite tą kvailą „atsitiko gyvenimas“) bei visokio amerikoniškos pakraipos šlamšto. Pasidarėme tarsi beždžionės: anksčiau neišsiversdavome be rusiškų „kalbos riebalų“, dabar mėgdžiojame kitus avinus.
Kaip išvengti tokios nepriimtinos situacijos? Su pavieniais asmenimis galima susitarti,
paimant iš tokių piliečių raštišką sutikimą, kad jų veidus galima rodyti. Jei asmuo nesutiktų, tegu jis sau lieka inkognito ir eina kuo toliau nuo kameros. Tokio asmens ateityje išvis patarčiau nerodyti – lai sau bastosi kaip vienišas vilkas. Kodėl rašau taip iššaukiančiai?
O sakykite, ar nebuvo įsikišama į privatų gyvenimą, kai išduodant asmens dokumentus
pradėti imti pirštų antspaudai? Dabar jau pradėta žmones čipsuoti – tai irgi ne kišimasis?
Valdžia nieko net neatsiklausė – padarė kaip jai reikia, ir tiek. Nežinau, kokiu tikslu
uždrausta rodyti žmonių veidus – lai sau vaikšto su čadromis ir turbanais, kas nenori būti nufilmuotas. O gal taip pradėkime slėptis visi?
Man regis, tas valdžios rūpinimasis privatumu yra tiesiog apsimestinis. Tuo tiesiog
norima parodyti neva esame apgaubti valdžios rūpesčiu, nors iš tikro mums vis labiau
užčiaupiamos burnos ir užrišamos akys. Nesuprantu ir to, kodėl gi nerodomi vaikų veidai?
Galbūt ir vaidybiniuose filmuose greit matysime vien vaikų veidų šešėlius? Sakykit, koks
tikslas rodyti siužetus su kažkokiomis šampūnu ištrintomis galvomis?
Prisimenu tuos laikus, kai galėjai filmuoti visus iš eilės. Pats turėjau kino aparatą, ir visi
tiesiog veržėsi pakliūti į kadrą. Tikiu, kad ir dabar dauguma to trokšta, išskyrus juodojo
pasaulio atstovus ir vieną kitą „sarmatlyvą“.
Blogai, kad gyvename ne Šveicarijoje, kur lengvai galėtume paskelbti referendumą šiuo
klausimu. Ten tereikia surinkti kelis ar keliasdešimt tūkstančių parašų, priklausomai nuo
kantono (kažkas panašaus į mūsų apskritį) gyventojų skaičiaus, ir visus prašom prie
balsadėžių. O jų mūsų korupcionieriai bijo kaip velnias kryžiaus – žino, kad kaipmat visi jie atsidurtų istorijos šiukšlyne.
Na va: pradėjau nuo šešėlių, o baigiau korupcija. Bet toks tas gyvenimo kaleidoskopas,
Beje, tiems, kas nori plačiau sužinoti apie referendumus Šveicarijoje.
Voldemaras Zacharka