1991 metais Lietuvoje buvo 3,7 milijono gyventojų, o Baltarusijoje -7 milijonai. Dabar Lietuvoje yra apie 2 milijonus gyventojų, o Baltarusijoje apie 9 milijonus. Tai kuris vadovas buvo geresnis? Ar baltarusių Batka, ar mūsiškė Lietuvos naikintojų gauja, pradedant atgrasiu konservatorijos marksizmo dėstytoju?

Oranžinė, gal tiksliau „žydroji“, revoliucija išsikvėpė, Rusijos ir vakarų tarptautinės oligarchijos planas užgrobti Baltarusiją žlugo. Rytų ir vakarų maitvangiai įtūžę, kad Batka nepasidavė COVID-19 psichozei, neįvedė ekonomiką žudančio karantino, neleido užgrobti valstybei priklausančių Belkalij šachtų, traktorių, sunkvežimių, vilkikų ir kitų valstybinių įmonių.

Aleksandrui Lukašenkai per 26 valdymo metus pavyko išsaugoti valstybinį sektorių, neatiduoti jo plaukuotai globalios rinkos rankai, todėl šioje šalyje valstybės turtas nėra prichvatizuotas ir sunaikintas, kaip Rusijoje, Ukrainoje, ar Lietuvoje.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius šiandien ir vėl pakartojo, kad santykiuose su Baltarusija jam svarbiausia – „vertybės“. Tik kokios gi šito pono „vertybės“? Ir ar visos valdžios deklaruojamos „vertybės“ iš tiesų yra vertybės, o gal tos „vertybės“ yra nuodai mūsų tautai? Pavyzdžiui, tokios „vertybės“, kaip „homoseksualizmo ideologija“ ar „pabėgėliai“, kurie niekaip neatitinka pabėgėlio apibrėžimo pagal Ženevos konvenciją.

O gal „europinėmis vertybėmis“ yra konformizmas, neprincipingumas, chalujaus mentalitetas. Štai šias „vertybes“ ponas Linkevičius yra puikiai įsisavinęs. Aš gerai pamenu, kaip Linkevičius skleidė komunizmo „vertybes“ sovietinėje imperijoje. Pakeistos „vertybės“, į diametraliai į priešingas, nesumažino pono Linkevičiaus pilvo dydžio, kaip nebūtų keista. Nuo naujų „vertybių“ jis dar labiau sutino. Priešingai negu Linkevičiaus pilvas, Lietuva tik traukiasi, it Šegrenės oda. Reiškia, tos „vertybės“ – jokios ne vertybės, o nuodai Lietuvai ir lietuvių tautai.

Svarbiausia tai, kad JAV visą savo „demokratiją“ jau spėjo išplatinti po visą pasaulį. Net Lietuvoje tos amerikoniškos „demokratijos“ jau į valias. Misija, tarytum, baigta. Dabar ne tik amerikonai gali džiaugtis iš MIP sklindančiomis pasakomis, valgyti plastiką ir į valdžią rinkti idiotus baidenus. Tai ir mes jau darome. Vieno mums trūksta – BLM, bet ir čia Lietuva labai stengiasi, sparčiai šitą juodą auksą importuoja, prieš juos keliais šliaužioja, kaip seimo narė Armonaitė ir jos išprievartautos Vilniaus moksleivės, jiems meldžiasi.

Vieno prieš JAV mirtį amerikonai nesuspėjo padaryti – nuversti baltarusio Lukašenkos per jo 66 metų gimtadienį. Gaila, tiek pinigų buvo investuota, tiek daug metų opozicija buvo rengta, o Lukašenkos fronto net išverstakailis komunistpalaikis Linkevičius nepralaužė su savo storu pilvu, visas Baidenu ir JAV demokratais nėščias.

Nepanoro Lukašenka būti nuverstas, nepanoro būti tampomas ir žudomas, priešinasi. Negeras toks. Nepriima šios amerikonų dovanos 66 gimtadienio proga.
Kai kas iš rytų ir vakarų piktinasi, kodėl tas „paskutinis diktatorius“ nepasiduoda. O man jis patinka, tai tikras valstietis, paskutinis Europos arijas, kuriam neužmausi moteriškų aukštakulnių ir pėdkelnių, ne išmarginsi septyniom iškrypėlių spalvom. Automatas jam tinka. Vyras taip ir turi elgtis. Žinoti, kada į ranką imti arklą, kada šautuvą.

Patiko? Pasidalinkite!