Patiko? Pasidalinkite!

Gyvenu šalia Varnių regioninio parko. Dažnai į svečius atvyksta svečių iš užsienio ir kitų Lietuvos kampelių. Esant geram orui, norisi svečius nusivežti į apylinkes ir jiems kažką parodyti. Nesenai su svečiais iš Austrijos aplankėme Sietuvos kūlgrindą. Aikštelės automobiliui nėra, nuorodos klaidinančios… Pati kūlgrinda tikrai įdomi, bet už ją turėtume dėkoti ne Varnių regioniniam parkui, kurio vadovo atlyginimas apie 4000 eurų (2021m.), o mūsų protėviams.

Nusprendėme kitus svečius nuvežti prie Paršežerio pažintinio tako ir pražygiuoti 15 kilometrų. Pradžia buvo tikrai šauni, pasitaikė tik viena kita papuvusi lentelė… Įdomumai prasidėjo tada, kai teko ieškoti nuorodų, o jų nebuvo. Arba buvo ten, kur jų nereikėjo. Arba jos buvo klaidinančios. Šiaip ne taip laukuose galiausiai pavykdavo surasti kažkokią nuorodą, bet kai pažintinis takas ilgas, tai nuorodų ieškojimas smagumo tikrai neprideda… Jų šiame pažintiniame take tikrai nepakanka. Buvo vieta, kur nuorodos vedė į ganyklas ir galų gale į pelkę… Vidury pelkės stovėjo Parškalnį nurodanti lenta… Norint ją pasiekti, galima tiesiog prasmegti pelkėje. Beveik taip ir nutiko, tik nuostoliai nedideli – „palaidoti“ kroksai. Matosi, kad nuorodoms jau kelios dešimtys metų ir niekas jų neatnaujina.

Didžiausias įdomumas prasidėjo įpusėjus maršrutui, kai priėjome kelių kilometrų ilgio supuvusius takus su išsikišusiomis vinimis… Apie tai ir dar daugiau – vaizdo įraše.

Aš, Vaidas Žemaitis Lekstutis, tikrai pažadu apsilankyti Varnių regioniniame parke ir pakalbinti tūkstantinius atlyginimus gaunančius atsakingus asmenis. Laukite tęsinio…


Patiko? Pasidalinkite!