Patiko? Pasidalinkite!

Ar galima tapti Jėzumi, jeigu paskelbsi save Jėzumi? Arba paskelbti save Romos popiežiumi ir pareikalauti įleisti į Vatikano biblioteką? Tapti imperatoriumi, šventu Petru, nušvitusiu, kokios nors srities meistru vien tik po to kai save tokiu tu paskelbsi? Analogiška situacija su vadinamaisiais suverenais. Tai žmonių sekta, kuri tiki pasakomis apie kažkokias tarptautinių teisių apsaugas ir neliečiamumą. Rusijoje buvo vienas išviešintas atvejis kai žmogus pasiskelbė Jėzumi, iš banko pasiėmė kreditą ir atiduoti net nesiruošė.

Kai bankas pradėjo reikalauti pinigų, maža to jis net nesusimąstė dėl grąžinimo, jis raštiškai atsakė bankui su tokiu grasinimu neva jis jam skirtus reikalavimus visiems paviešins ir kai kiti šio banko klientai sužinos, kad reikalauja pinigų net iš pačio Jėzaus, klientai masiškai išsilakstys ir bankas patirs žymiai didesnius nuostolius. Ir iš tikrųjų, kaip gi jie dar drįso iš Jėzaus reikalauti pinigų kai Jis visai žmonijai paliko neįkainojamą pėdsaką? Tai nėra išgalvotas pokštas, tai vyko iš tikrųjų.

Jautriai reaguojantiems į kritiką būtų paprastas pasiūlymas sau užsiduoti kelis klausimus pamąstymui. Suverenų judėjimas apskritai nėra naujas. Jis pradėjo formuotis JAV dar 1960-ųjų pabaigose. Ar kas nors kada nors per tiek laiko apskritai ką nors teisiškai laimėjo priskiriant save šitai sektai? Kas turi vykti su žmogaus protu kai jis pradeda manyti neva “išėjo iš sistemos” tuo pat metu įsivaizduojant, kad ta pati sistema jį turėtų ginti? Kai kurie atsako, jog gina JTO. Čia rimtai? Ta pati globalizmo įrankių organizacija, kurios “pasaulio tobulinimo” siekiai buvo išvardinti per “Agеndа 2030” ir ji kažką dar žada ginti?

Naivumas beribis. Tada būna atsiranda replikuojančių, neva jeigu nepritari suverenumo paistalams, reiškia pritari sistemai, tylėjimui, lojaliam paklusnumui. Tai visiškai iškrypusi logika, panašiai kaip teigti – “vairuoji JAV gamybos automobilį, reiškia pritari JAV valdžiai”. Tarkim jeigu nesutinki su antsnukio nešiojimu ir šmarmalo brukimu – remiesi nešališkų mokslininkų išvadomis ir šalies Konstitucija. Kai skelbies suverenu su butaforiniais popieriukais – šiuo atveju remiesi tikėjimu ir įkyriais kliedesiais įkaltais įsitikinimų programomis.

Tylėti ir su viskuo iš eilės sutikti be abejo nereikėtų ir išreikšti savo poziciją bei požiūrį ne tik verta, o kartais net ir būtina. Tik reikštis galima skirtingai – neadekvačiai, arba paisant sveiko proto principų. Nereikėtų taip pat popierinius suverenus painioti su tais, kurie siekia maksimaliai atsiriboti nuo biurokratijos įtakos ir augina ką nors savo sode, darže, turi savo šulinį, palaiko ryšį su bendraminčiais, kurie vieni kitiems galėtų pagelbėti. Popieriniai suverenai nuo jų skiriasi teoriniais veiksmais, o siekiantys labiau atsiriboti yra ne teoretikai, o praktikai.

Nuomonės, kad kažkas kažkur nepasigilino, nieko neišmano ir viskas čia rimta, nes net karališkoji Anglijos šeima ir daugelis elito yra suverenai, primena vieną seną anekdotą apie miško gyvūnus:

Šokinėja varna ant šakos, eina kiškis ir klausia:
– Ką čia darai, varna?
– Išsikalinėju.
– Ir aš taip noriu.
Šokinėja dviese. Eina vilkas, pamatė ir irgi užsimanė. Pradėjo jau tryse išsikalinėti. Eina meška ir klausia:
– Ką jūs čia darote?
Visi vienu balsu atsako:
– Išsikalinėjame!
– Ir aš taip noriu!
Užlipo meška ir nuo jo svorio lūžo šaka. Varna sau nuskrido, o visi kiti skaudžiai žemyn krito. Varna skrenda ir jų klausia:
– O jūs ką? Skraidyti nemokate?
– Ne!
– Tai ko tada išsikalinėjote?
Tai va, šiame anekdote varna simbolizuoja Anglijos karališkąją šeimą ir kitą elitą, o kiškis, vilkas ir meška – rėksnius, kurie mojuoja suvereno popieriukais ir skaudžiai krenta nuo šakos kai susiduria su kokios nors šalies teisine sistema.
Galima bandyti tapti Jėzumi, popiežiumi, Kutuzovu ar Napoleonu Bonapartu, bet tai pripažins tik vienoje įstaigoje ir tai dar be garantijų, kad vienodai pripažins dar ir palatos kolegos kaip kitame anekdote apie pokalbį psichiatrinėje:
– Kas tu toks?
– Julijus Cezaris.
– Ir kas tau taip pasakė?
– Taigi pats Dievas ir pasakė!
Įsiterpia trečias:
– Meluoja! Nieko aš jam nesakiau!

Pasaulyje manau vis gi būna tie tikrieji suverenai, ir net ne tarp tų, kurie sėdi valdžioje ir kurių žandai su užpakaliu tinsta nuo pertekliaus. Manau būna rimti jogai, asketai, vienuoliai atsiskyrėliai, kurie gyvena kur nors toliau nuo miestietiškų skruzdėlynų ir triukšmo, kalnuose arba gamtoje minimalizuojant savo priklausomybę ne tik nuo monetarinės sistemos, bet ir apskritai nuo išreikšto fizinio pasaulio poreikių ir įtakos. Bet tai jau yra aukštas dvasinis lygmuo, kuris pasitaiko tarp minimalaus vieneto. Ir šis lygmuo nebūna pasiekiamas ir patvirtinamas kokiais nors dokumentiniais popieriukais arba ginčais. Šis tikrumo statusas subręsta viduje.

Michail KN


Patiko? Pasidalinkite!