JAV prezidentas atleido nacionalinės žvalgybos direktorių po to, kai jo padėjėjai informavo Kongreso komitetą apie naujus Rusijos bandymus kištis į 2020 m. rinkimus. Vietoj jo, prezidentas paskyrė laikinąjį žinybos vadovą, kurio pagrindinis pranašumas, greičiausiai, yra jo skeptiškas požiūris į tai, kad Rusija išvis kišasi į mūsų politiką.

Tuo pat metu žvalgybos atstovai praneša senatoriui B. Sandersui, vienam iš kandidatų į prezidentus, kad rusiški internetiniai botai įsiskverbė į daugelio jo internetinių rėmėjų gretas, siekdami pasėti nesantaiką Demokratų partijoje. Anot jų, tai buvo padaryta siekiant padėti Sandersui, tačiau pats Sandersas mano, kad šis nutekėjimas buvo specialiai sugalvotas norint jam pakenkti. Nežinote kuo tikėti? Smūgis tiesiai į tikslą. Ši nepasitikėjimo karštinė yra pageidautinas, „tikslinis“ galingo viruso (abipusio įtarumo kirmino, ėdančio pasitikėjimą) simptomas, kurį Rusija įdiegė į veikiančią amerikoniškos demokratijos sistemą.

Be ypatingų išlaidų ir su stebėtinu lengvumu, Vladimiras Putinas ir jo vyriausybė naudojasi partinėmis aistromis ir socialiniais tinklais, kad pasiektų ilgalaikį Rusijos tikslą silpninti Vakarus, stimuliuojant chaoso atsiradimą ir stiprinant nesantaiką. Likus aštuoniems mėnesiams iki rinkimų dienos, šis virusas jau plinta praktiškai nekontroliuojamas, nes vien pačio rusiško projekto sukelti chaosą egzistavimas tapo „ginčo objektu“ ir kelia nesantaiką tarp partijų.

Demokratai mato Putino „ranką“ beveik kiekviename naujienų cikle, o respublikonai dažniau tai su panieka, cituodami prezidentą, vadina raganų medžiokle. Milijonai gi mūsų nėra užtikrinti, ar rinkimai bus laisvi ir sąžiningi, ar naujienos, kurias mes matome, bus tikros, nesufabrikuotos, ar mūsų užsienio politika tarnauja nacionaliniams ar asmeniniams interesams. Amerikos priešams tai didelė pergalė.

Abipusio įtarumo atmosfera šalies viduje žlugdo mūsų gebėjimus daryti įtaką įvykiams užsienyje. Užsienio vyriausybės praranda pasitikėjimą šalimi, kurios lyderiai ir šalininkai nepasitiki vieni kitais. Putinas praktikuoja šią invazinę veiklą beveik visą pastarąjį dešimtmetį. Naudodamasis patogia proga – įstatymų nebuvimas ant socialinių tinklų sienų, Rusijos lyderis kaitina nesutarimus, platina dezinformaciją, skleidžia sąmokslo teorijas ir apskritai manipuliuoja amerikoniška sistema.

Putinas tikriausiai „davė palaiminimą“ rusiškiems kariniams hakeriams , kurių šabloninis intrigavimas virto 2016 metais projektu, nukreiptu palaikyti vienu metu tiek Trampą, tiek ir Sandersą tam, kad pakelti kandidatų-autsaiderių populiarumą ir pastumti kandidatus, skeptiškai žiūrinčius į pasaulio tvarką, kuriai vadovauja JAV. Parindinis Putino kaltintojas buvo numanomas informacijos šaltinis pasak kurio, Kremlius suviliojo artimiausią Trampo aplinką pagalba, perspektyva kurios pleveno prieš jo nekantraujanti žvilgsnį. („Man tas patinka“, – sušuko Donaldas Trampas-jaunesnysis, kada jam buvo pasakyta, kad Rusijos valdžia nori padėti jo tėvui).

Remiantis eilės buvusių D.Trumpo padėjėjų nuomonę, kaip tik Putinas ir buvo tas informacijos šaltinis, kuriuo remdamasis JAV prezidentas buvo beveik visiškai užtikrintas, kad Ukraina dalyvauja suokalbyje su jo politiniais oponentais. Anot ekspertės Rusijai Fionos Hill nuomonės, Putino vyriausybė sukūrė „triušio olą“, iš kurios Kristoferis Stilas ištraukė savo garsųjį dosje.

Kadangi šiuo dokumentu buvo labai suabejota, Putinas dabar gali gūžčioti pečiais ir šaipytis: „Ką, aš?“ Autoritarinis lyderis iš Sankt Peterburgo staiga pasirodo sudaužytame amerikoniškos politikos landšafte panašiai kaip Zeligas (Vudžio Aleno to paties pavadinimo filmo „Zelig“ veikėjas, paprastas žydelis, išgarsėjęs dėl savo sugebėjimo persikūnyti į žmones, su kuriais bendrauja, vert.). Pasitikėjimas šalimi susvyravo. Dabar, kai jis prarastas, mums jo truks. Ir Rusijos vadovas, be abejo, patenkintas, kad iškovojo žymią geopolitinę pergalę be ypatingų pastangų ir padedamas tiekos patiklių amerikiečių-balvonėlių.

Ironiška, bet savo indėlį į Putino sėkmę įnešė visų politinių krypčių amerikiečiai – taip ir nesuvokdami nei ko jis nori ir kodėl jis to nori. Jis siekia ne tų tikslų kurių siekė buvusi Tarybų Sąjunga (nors TSRS žlugimą jis ir pavadino „katastrofa“). Šaltojo karo metu Kremlius užsiėmė komunistinės ideologijos platinimu. Anot buvusio JAV ambasadoriaus Rusijoje Maiklo Makfolo, kuris dabar dėsto Stenfordo universitete ir rašo straipsnius į „The Washington Post“, Putinas neprisilaiko kokios nors ideologijos: „Aš laikau jį impulsyviu, emocingu, gebančiu prisitaikyti ir priimti sprendimus atsižvelgiant į esamą susiklosčiusią situaciją.

Pats Putinas laiko save paskutiniu didžiu lyderiu-nacionalistu, antiglobalistu “. Į valdžią jis atėjo gana netikėtai, kai iki 1999 m. pabaigos buvo likę tik kelios valandos. Kada reikšmingų naujųjų metų atėjimo proga žmonės visame pasaulyje pradėjo leisti fejerverkus, Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, pavargęs nuo savo reikalų, kalbėjo valstybiniame televizijos kanale, lėtai sakydamas netikėtą kalbą apie savo atsistatydinimą. Jis perdavė valdžią Putinui, buvusiam KGB žvalgybos karininkui, kuris ėjo ministro pirmininko pareigas.

Putino iškilimas potarybinio laikotarpio chaose įtikino jį tame, kad vakarietiško stiliaus kapitalizmas, kurio neprilaiko centralizuota kontroliuojanti valdžia, yra nesuderinamas su Rusijos didybe. Ir teisingumo vardan reikia pažymėti, kad JAV ir jos vakarietiški sąjungininkai nepadarė visko, kas reikalinga, kad padėtu rusams sukurti rinkos ekonomiką. Nors amerikiečiai padėjo sukurti vertybinių popierių biržą ir kitus potarybinės ekonomikos komponentus, valstybinės pramonės šakos, kurios sudarė senosios sistemos pagrindą, buvo greitai prichvatizuotos siaučiant korupcijai ir neturinčio jokių moralinių principų pragmatizmo sąlygomis. Nuo to laiko Putinas nevaldomą 1990-ųjų apiplėšimų sistemą pavertė centralizuota struktūra, susidedančia iš valstybės patvirtintų oligarchų, kurios piramidės viršūnėje buvo jis pats.

Putinas laikomas vienu iš turtingiausių žmonių Žemėje – pritrenkiama žmogui, kuris visą savo gyvenimą dirbo valdiškose įstaigose. Tariamų jo rūmų statyba ant Juodosios jūros kranto kainavo milijardą dolerių, ir tai yra tik vieni iš daugelio jo rūmų ir vietų, kur jis ilsisi vienumoje. Daugelis Rusijos stebėtojų mano, kad buvo laikas, kada Putinas galėjo tapti potencialiu Vakarų partneriu. Dar daugiau, maždaug tuo metu, kai jis tapo prezidentu, buvo svarstomas Rusijos įstojimo į NATO klausimas, ką iki to laiko jau padarė kai kurios buvusios Tarybų Sąjungos valstybėlės-satelitai.

Po rugsėjo 11 d. „teroristinių“ išpuolių jis paskambino tuometiniam prezidentui Džordžui Bušui-jaunesniajam ir pasiūlė, kad jų šalys taptų sąjungininkėmis kovojant su bendru priešu – radikaliu islamišku terorizmu. Apie savo pirmą susitikimą su Putinu Bušas, kaip yra žinoma, pareiškė : „Aš pažvelgiau jam į akis ir pamačiau jo sielą“. Kada 2003 m. Bušas SNO pasiekė patvirtinimą dėl įsiveržimo į Iraką, kad nuverstų diktatorių Sadamą Huseiną, Putinas nepasinaudojo savo veto teise. Tačiau Putino pozicija pasikeitė, kada Vakarai išplėtė savo įtaką. Tais pačiais metais,vėliau, rezultate taip vadinamosios „rožinės revoliucijos“ Gruzijoje buvo nuversta buvusio TSRS užsienio reikalų ministro Eduardo Ševardnadzės vyriausybė, o naujajai vyriausybei stojo vadovauti provakarietiškas politikas Michailas Saakašvilis.

Kitos „spalvotosios revoliucijos“ įsižiebė buvusiose valstybėse-satelituose Ukrainoje ir Kirgizijoje. 2004 m. NATO išsiplėtė iki Rusijos sienų, prisidėdama tris naujas nares iš buvusių tarybinių respublikų: Latviją, Lietuvą ir Estiją. Šis laipsniškas puolimas sugriežtino Putino poziciją į pasaulėžiūrą, ir jo atsargus požiūris į JAV, kaip teigė Makfolas, „nušoko nuo katuškių“. Buvęs žvalgybos karininkas buvo įsitikinęs, kad už šių „spalvotų revoliucijų“ stovį jo senasis priešas – CŽV, (lyg kada nors buvo kitaip, vert.) ir kad perspektyvoje JAV sieks režimo pasikeitimo pačioje Rusijoje.

Anot buvusio ambasadoriaus, Putinas manė, kad JAV piktnaudžiauja savo valdžia, siekdama „nuversti visus žmones, kurie mums nepatinka“. „Kai tik jis suvoks, ką mes sugalvojome prieš jį, viskas kas vyksta, taps dar vienu patvirtinimu“. „Arabų pavasario“ sukilimai? Štai jums, prašom. Protestai dėl falsifikavimo rusiškuose parlamentiniuose rinkimuose? Dar vienas patvirtinimas.

Prorusiškos vyriausybės Ukrainoje nuvertimas? Dar. JAV priešprieša tiesiant dujotiekį Rusijos gamtinių dujų eksportui? Dar vienas pavyzdys. Griežtos priemonės, kurių ėmėsi Amerika, nukreiptos prieš Rusijos pinigų plovimą ir žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, žinomos kaip Magnitskio įstatymas? Štai vėl. Rusijos vadovas šias ir kitas priemones palaikė priešiškomis nacionalizmui, priešiškomis Rusijai ir priešiškomis jam asmeniškai. Visi pergyvenę tarybinės epochos pabaigą išmoko pamoką, kad Rusija negali konkuruoti su Vakarais, naudodamasi įprastomis priemonėmis. Didelė ir galinga, iš teritorijos, kultūros ir branduolinių ginklų kiekio požiūrio taško, Rusija taip ir nepasiekė savo ekonominių galimybių lygio.

Ši didžiulė, graži šalis žino, kas yra valdžia, tačiau ji niekada taip ir nesužinojo, kas yra tikroji gerovė – net carai statė prancūziško stiliaus pilis iš medžio, dažyto marmuro imitacija. TSRS nugalėjo Hitlerį Antrajame pasauliniame kare, paaukodama beveik neįsivaizduojamą savo piliečių gyvybių skaičių, tačiau komunizmas smarkiai apribojo karą išgyvenusios pramonės gyvybingumą. Šiandien Rusijos, turtingos angliavandeniliais, ekonomika silpnėja dėl žemų energijos išteklių kainų.

Nors vienam gyventojui tenkantis bendrasis nacionalinis produktas yra didesnis nei bet kada anksčiau, vidutinis Rusijos pilietis vis tiek yra skurdesnis nei vidutinis lietuvis ar malaizietis. Negalėdamas atvirai konfrontuoti su Vakarais, Putinas, linkęs į oportunizmą ir improvizaciją, griebiasi masinio naikinimo ginklų, net ir mažai tikėtinų. 2014 metais Putinas „aneksavo“ Krymą, pademonstruodamas Vakarų nenorą jį sustabdyti. Jis pasinėrė į siaubingą pilietinio karo Sirijoje chaosą, pagrįstai manydamas, kad JAV, pavargusios nuo karų, neišstums jo iš ten. Jis dar kartą rizikavo – šį kartą Amerikos panosėje, paremdamas Maduro režimą Venesueloje. „Tai labai rizikingi žingsniai, – sako Makfolas, – tačiau jis nebijo susimokėti už tai, kad susilpninti Vakarus ir likti valdžioje. Būtent dėl to jis toks pavojingas “.

Labiausiai Putinas bijo vieningų Jungtinių Valstijų, vykdančių dvipartinę, prodemokratinę užsienio politiką. Todėl jis ir surizikavo, ir operaciją paruošė specialiai būtent taip, kad paslėptų nesantaiką per socialinius tinklus. Putino kompiuteriniai hakeriai ieško bet kokio vidinio susiskaldymo ir įtemptų santykių, kurie linkę susilpninti amerikonišką vienybę ar diskredituoti amerikonišką vadovybę. Nors Putinas 2016 m. pirmenybę aiškiai teikė Trampui, o ne Hillary Klinton, jis paprastai nepalaikė nė vieno požiūrio taško. Jis palaiko tuos kandidatus, kurie sukelia daugiausiai nesutarimų, sėja nesantaiką, ir kaitina tuos ginčus, kurie yra labiausiai aršiausi. Tas kuris „siautėja“ „Facebook“ ar „Twitter“, yra potencialus sąjungininkas jo reikale.

Prezidento kreipimosi į Kongresą metu jis, be abejo, mėgavosi tiek paniekinamai atmestu rankos paspaudimu, tiek ir žeminančia kritika. Rusija jau vieną kartą sugebėjo neteikti Ameriką prieš save pačią. Atominio amžiaus pradžioje atskleista informacija, jog kai kurie amerikiečiai, turėję priėjimą prie branduolinių paslapčių, yra Rusijos šnipai, prisidėjo prie įnirtingo komunistų persekiojimo federalinėje vyriausybėje ekstremalaus nepasitikėjimo aplinkoje, žinomo kaip makkartizmas.

Tada taip pat vyko nuožmios „kautynės“ ir ginčai, net dėl pačių svarbiausių faktų. Vyresnysis valstybės departamento pareigūnas Eldžeris Hisas buvo vadinamas išdaviku arba kankiniu – žiūrint į tai, kurio iš amerikoniškų rinkėjų klausdavo apie jį. Bet praėjus pakankamai laiko vaizdas išryškėjo. Šiandien tik labiausiai užsispyrę nesupranta, kad Hisas nebuvo kankinys ir kad šnipai Deividas Gringlas, Džulijus ir Etelė Rozenbergai buvo kalti vienokiu ar kitokiu laipsniu. Lygiai taip pat galime sutikti, kad senatorius Džo Makkartis niekada nebuvo šimtų komunistų Valstybės departamento ar kariuomenės sąrašuose. Taigi istorija galiausiai patvirtins esminį faktą, kad Putinas tyčia atakavo ir „nulaužė“ Vakarus. „Rusijos vyriausybė aktyviai ir sistemingai kišosi į 2016 m. prezidento rinkimus“, – savo pranešime parašė Miuleris.

Kaip sakoma išsamioje federalinės valdžios kaltinamoje išvadoje “Interneto tyrimų agentūros“ atžvilgiu, rusiški agentai dirbę žmogui susijusiam su Putinu, 2014 metais pradėjo skleisti provokuojantį melą ir išties skleidė sufabrikuotas naujienų istorijas tokiose socialinės žiniasklaidos platformose kaip „Facebook“. ir Twitter. Jų strategija buvo pakankamai paprasta: surasti nesutarimus sukeliančias temas ir pabandyti įkalti pleištą giliau, paaštrinant šiuos nesutarimus. Rusijos troliai ir kompiuteriniai „botai“ skleidė melagingus pranešimus apie musulmonų įvykdytą teroristinį išpuolį Luizianoje.

Jie kaitino rasinę įtampą po policijos sušaudymo, kuris sukėlė aršias diskusijas. Jie paskleidė informaciją apie neegzistuojantį Ebolos protrūkį Atlantoje ir išpūtė nepagrįstus gandus apie Ku Kluks Klano žmones, vaikščiojančius po Misūrio kolegijos miestelį. Tokie, atrodytų, fragmentiški veiksmai iš tikrųjų buvo nukreipti būtent į tai: buvo paskleista viskas, kas galėtų sukiršinti amerikiečius ar sukelti nesutarimus tarp amerikiečių ir likusio pasaulio. Norint sukelti sukrėtimą, susierzinimą, išpūsti ginčą ir taip toliau ratu.

Tuo pačiu metu Putinas užsiėmė kitomis vakarietiško aljanso pažeidžiamomis vietomis. Suteikdamas Sirijos diktatoriui Bašarui Asadui galimybę panaudoti savo griežtą taktiką, jis prisidėjo prie to, kad milijonai pabėgėlių metėsi į Europą. Kada kaip atsakas į tai, atsirado ksenofobiški nacionalistiniai judėjimai, rusai papylė aliejaus į ugnį per socialinius tinklus. Nematoma Rusijos ranka nebuvo vienintelis veiksnys, sukėlęs neigiamą reakciją Europoje. Ir dabar Jevrosojūzas gali subyrėti. Šie veiksmai turėtų toksišką poveikį, net jei 2016 m. Klinton įtikinamiau butu kalbėjus su Didžiųjų ežerų apylinkių rinkėjais ir laimėjusi rinkimuose. Tačiau dėl to, kad Putino hakeriai visas pastangas metė , kad gautų paramą Trampui, kuris laimėjo surinkdamas tik 46% rinkikų kolegijos balsų, Rusijos pergalė atsisuko sužlugdimu.

Patys rinkimai tapo dar didesnio susiskaldymo priežastimi. Rusijos vaidmuo tapo naujuoju „ginčo objektu“, ir šios abejonės vis dar egzistuoja, kaitindamos diskusijas. Nepaisant to, ar Putinas planavo tai, ar jam tiesiog pasisekė, žaidėjui Putinui šypsosi sėkmė. Po rinkimų paaiškėjo, kad Putino propaganda, palaikanti Trampą (kartu su Trampo reiškiamu netinkamu susižavėjimu pačiu Putinu), tapo FTB piktnaudžiavo valdžia priežastimi.

Tokią išvada neišvengiamai prašosi pati iš Teisingumo ministerijos generalinio inspektoriaus Maiklo Gorovico ataskaitos. FTB tyrimas savo ruožtu padarė įdirbį žiniasklaidos poliarizacijai interneto eroje. Sudirgusi Trampo reakcija (FTB direktoriaus atleidimas ir pasigyrimas apie tai Rusijos ambasadoriui) paskatino pradėti Miulerio tyrimą. Ir tam laikui, kada po metų Robertas Miuleris pranešė apie savo išvadas, jau buvo per vėlu vėsinti abiejų partijų rinkėjų įkaitintas ambicijas. „Ukrainietiškas“ epilogas, kurio viename kampe vystėsi beprotiška Trumpo konspirologinė teorija, o kitame – saldžiai skambėjo daug žadanti sirenos daina apie impičmentą, liudija apie tai, kad pasitikėjimo smukimas mūsų visų atžvilgiu yra autopaleidimo režime.

Natūralu, kad Putino pasirinktas kovos laukas yra internetas. Geopolitikoje, kaip ir versle, skaitmeninės komunikacijos iš esmės pakeitė valdžios paskirstymo sistemą. Kada kiekvienas yra potencialus transliuotojas o informacija sklinda akimirksniu, daug lengviau yra naikinti nei kurti. Putinas – naikintojas, jis siekia sunaikinti Vakarų monopoliją. Jo požiūisį į JAV ir jos aljansų susilpninimą galėjo būti pasiskolintas iš jauno Marko Cukerbergo, kurio devizas (tomis dienomis, kai jis vilkėjo treningą su kapiušonu kada „Facebook“ atvirai skelbė apie savo destruktyvias ambicijas) sako: „Veik greitai ir naikink viską iš eilės “.

Kaip ir Cukerbergas bei jo kolegos, nuotykių ieškotojai iš Silicio slėnio, Putinas supranta, kad laisvėje yra tam tikra piratavimo dalis, o gerai organizuoti institutai neskuba gintis. Senstančiam Miuleriui, kada jis darė pranešimą Kongrese apie savo išvadas, buvo sunku suvokti tikimybę to, kad Putinas galėjo paimti viršų virš JAV praėjus 20 metų po jo atėjimo į valdžią. Ir kad JAV, ir jos sąjungininkai yra galbūt per daug santūrūs, per daug nestabilūs ir per daug įsipareigoję laikytis taisyklių, kad galėtų stoti į lemiamą kovą su vandalu, kuris veikia ryžtingai. Pažymėtas daugeliu apdovanojimu jūrų pėstininkas, buvęs federalinis prokuroras ir FTB direktorius viename iš savo neseniai paskelbtų viešų pareiškimų mėgino įspėti šalį apie šį aiškų ir gresiantį pavojų. „Per savo darbo metus mačiau daugybę grėsmių mūsų demokratijai“, – pareiškė jis. – Ir viena iš rimčiausių grėsmių yra Rusijos vyriausybės veiksmai, norint kištis į mūsų rinkimus“.

Dar daugiau, šie veiksmai vykdomi ir toliau. „Jie tai daro ir dabar, kai mes čia sėdime“, – perspėjo jis Atstovų palatos narius iš žvalgybos komiteto. „Tai nusipelno kiekvieno amerikiečio dėmesio“, – pareiškė Miuleris. Tačiau kyla klausimas: „Kokia nauda iš to dėmesio, jei nacionalinis diskursas jau yra užkrėstas Putino virusu?“ Kada mes pilnai įsijungsime į kovą dėl to, kas vadovaus šaliai ateinančius ketverius metus, turime savęs paklausti, ar pasipriešinti Putino žaidimui, ar žaisime jo pusėje. Ar tikėsime pačia nemaloniausia informacija apie vienas apie kitą? Ar stiprinsime ir platinsime pyktį? Ar aštrinsime prieštaravimus ir stiprinsime priešpriešą? Ar mes užbaigsime Putino gambitą patys?

David Von Drehle

Patiko? Pasidalinkite!