Vaidas Žemaitis. Mes jau gyvename kaip Švedijoje (beveik)

Visų pirma, noriu padėkoti gerbiamam LR Vadovui Vytautui Landsbergiui, kuris, berods, 1990-aisiais metais pirmasis mums pažadėjo, kad po 10 metų gyvensime kaip Švedijoje. Pažadėjo ir neapgavo (na, gal šiek tiek laiko prasme suklydo, bet tai niekis, atleidžiama).

Tarybiniais laikais visi svajojo gyventi kaip Amerikoje, nes tie, kurie į ją pabėgo, siuntė žinią kaip ten gera ir gražu. Klausydamiesi artimųjų ir kaimynų pasakojimų apie medaus upes Amerikoje, dauguma troško ten papulti, o kai kurie svajojo, kad Lietuva tokia taptų. Matant, kas vyksta Amerikoje dabar: bedarbystę ir ištisus benamių palapinių miestelius po tiltais, Amerika šiems žmonėms pasiliko kažkelintame troškimų plane… Juk dabar turime naują kryptį – Skandinaviją.

Kaip ir pradžioje minėjau, Lietuvą šiuo kursu „užvedė“ gerb. Tarybinis profesorius ir nesenai LR Vadovu tapęs Vytautas Landsbergis. Aš asmeniškai iš tikrųjų jaučiuosi kaip Švedijoje jau kokį dešimtmetį, o gal net šiek tiek daugiau. Ir man tikrai nesunku įrodyti, kad mes jau gyvename kaip Švedijoje.

Lietuvos miškai – jau švedų

Pradėkime nuo miškų, nes didžiausias nevalstybinių miškų savininkas Lietuvoje – Švedijos koncernas IKEA, valdantis apie 20 000 ha miškų, arba 200 kv. km Lietuvos teritorijos. Vaikščiodami po šiuos miškus, drąsiai galime jaustis kaip Švedijoje, nes jie jau tapo Švedijos nuosavybe. Tik va, galvoju, ar tuose miškuose uogos ir grybai jau taip pat švediški, ar vis dar lietuviški?..

Lietuvoje patogiai „įsiveisę“ skandinavų bankai, pasistatę savo statytinį

Kitas įrodymas – Lietuvoje veikia skandinavų bankai, kuriems suteiktos lengvatinės sąlygos veikti ir mokėti labai mažus mokesčius. Tai, kad jie lupa paskutinį pinigą iš Lietuvos ubago, šiame kapitalistiniame pasaulyje yra laikoma norma. Nors man atrodo, kad taip neturėtų būti. Paminėsiu vieną iš skandinavų bankų, kuris, mano manymu, daro didžiulę įtaką Lietuvai, ypač kalbant apie politiką.

„Skandinaviska Enskilda Banken AB“ (kitaip dar SEB Group) – Švedijos finansinių paslaugų koncernas, kurio pagrindinė būstinė – Stokholmas. Šis koncernas laikomas Valenbergų šeimos „imperijos“ dalimi. O ši šeimos „imperija“ ne tik „lupa kailį“ nuo Lietuvos žmonių, bet ir Lietuvoje „pasistatė“ nuosavą prezidentą – Gitaną Nausėdą, ilgalaikį SEB banko prezidento patarėją ir vyriausiąjį ekonomistą.

Ar vaikai – tėvų, ar šalies nuosavybė?

Taigi, miškai švediški, prezidentas švediškas, tęsiam toliau. Lietuva, galima sakyti, kolkas dar yra vaikais turtinga šalis. Tik viena bėda – patys lietuviai mano, kad vaikai yra jų nuosavybė, o švedai mano kitaip – kad vaikai yra valstybės nuosavybė, todėl vaikus Švedijoje auklėja valstybė, o tėvai jai turi paklusti. Jei nepaklus, vaikus iš jų tiesiog atims. Lietuva taip pat įvedinėja švediškus vaikų auklėjimo (atiminėjimo iš šeimų) modelius, nes Švedijos šeimos politikoje laikoma, kad valstybė geriau žino, ko reikia vaikams nei jų tėvai. Panašios nuostatos laikomasi Danijoje, Norvegijoje bei Suomijoje.

Kaip bebūtų, Lietuva visada ieško kažko svetimo ir bando taikyti įvairiausių svetimų šalių modelius, tuo save menkindama ir paversdama į neišmanėlių ir atsilikėlių valstybę. Ar mes to tikrai norime?

LGBT+ idėjos ateina iš mūsų kelrodės Švedijos

Miškai švediški, prezidentas švediškas, vaikus auklėjame žiūrėdami į Švediją. Kas toliau? O toliau LGBT ir visi kiti netradicinės orientacijos piliečiai, rašomi iš didžiųjų raidžių. Šie save laiko išskirtiniais ir reikalauja dėmesio: dažo perėjas, visur bruka savo vėliavas, nuolat vaidina aukas ir nuskriaustuosius. Tai, kad juos kažkas gyvenime nuskriaudė, yra faktas. Bet ar tai reikia reklamuoti ir didžiuotis, rengti eisenas, paradus?.. Yra žmonių su negalia ir visokiomis ligomis, kurie visai nerengia paradų ir nereikalauja dėmesio, netgi sakyčiau, atvirkščiai – jie kviečia visus tikrintis sveikatą, kol dar ne vėlu (kaip, tarkime, onkologinėmis ligomis sergantys žmonės – ar matėte onkologinėmis ligomis sergančiųjų paradus?) Vienintelė vėliava iš jų pusės, kuri man užstrigo galvoje, tai alsheimeriu sergančiųjų vėliava. Bet ar kas nors matėte, kad ja dažytų perėjas ir bruktų visuomenei?

Ką tuo noriu pasakyti? Lietuvoje spalvotųjų netrūksta, kaip ir mūsų kelrodėje Švedijoje. Juk būtent spalvotųjų bendruomenės ir propagandos lopšys yra Švedija – iš ten į mūsų Lietuvėlę šis „virusas“ ir atėjo. Spalvotųjų propagandą Lietuvoje padeda diegti ir VYTAUTO DIDŽIOJO bei VILNIAUS UNIVERSITETAI. VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS teigia, kad „LGBT+ asmenys yra vieni labiausiai diskriminuojamų žmonių pasaulyje. Yra valstybių, kuriose būti homoseksualiu ar translyčiu yra nusikaltimas, baudžiamas mirties bausme. Tačiau kai kuriose šalyse LGBT+ asmenys gauna vis daugiau lygių teisių. VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS siekia atskleisti kaip žiniasklaida formuoja visuomenės požiūrį į LGBT+ asmenis dvejose Europos valstybėse: Švedijoje ir Lietuvoje.“ Jie stengiasi suformuoti jaunų žmonių galvose, kad LGBT+ yra didžiuliai nuskriaustieji ir juos reikia palaikyti. Ir visa tai brukama per užsienio kompanijoms priklausiančias žiniasklaidos priemones, už kurių (kaip daugelis žino) stovi Džordžo Sorošo fondai.

Dar pora panašumų…

Dar vienas įdomus dalykas: net 86 proc. švedų kalba angliškai. Lietuva šioje vietoje gal kažkiek atsilieka, bet jaunimas tokią „baisią“ padėtį neužilgo ištaisys – juk būtent jaunoji karta ir bus ta karta, kuri Lietuvą pavers anglakalbe tauta.

Įdomumo dėlei galima paminėti, kad genetiškai mes taip pat esame giminingi su skandinavais – Lietuvoje ir Žemaitijoje vyravo R1a ir N genetinis kodas (baltoji rasė). N vyravo Skandinavijos pusėje, o R1a nuo Graikijos iki Vladivostoko, esančio dabartinėje Rusijoje.

Lietuva jau greitai pasivys Švediją ir migrantų klausimu. Tiesa, už tai „ačiū“ turime sakyti ir kitai kaimynei, kuriai iki Švedijos dar labai toli – Baltarusijai, o konkrečiau, jos vadovui Aleksandrui Lukašenkai, kuris nusprendė nebestanbdyti migrantų ir praleisti juos į išsvajotąją Lietuvą. Panašu, kad jeigu nieko nedarysime, migrantų klausimu turėsime labai panašų vaizdą kaip ir Švedijoje. Belieka juos mūsų sąskaita išmokslinti, suteikti jiems socialines garantijas ir turėsime grynų gryniausią švedišką variantą.

Jie bandė net mane paversti švedu!

O dabar kiek paatvirausiu. Kas dar nežino, mane asmeniškai VSD (Valstybės saugumo departamentas) taip pat bandė paversti į švedą, to manęs neatsiklausus. Esu minimas visose jų sekimo ataskaitose. Juokingiausia, kad jie man paskyrė pravardę „Vikingas“. Tik šioje vietoje jiems iš manęs švedo padaryti nepavyko – aš kaip gimiau Žemaičiu, taip juo ir numirsiu.

Ko trūksta, kad pasijaustume tikrais švedais?

Bet prieikime prie svarbiausio – ko trūksta, kad pasijaustume kaip tikri švedai? Lietuvoje atlyginimai ir pensijos yra žymiai mažesni nei Švedijoje ir mūsų kalbančios valdžios galvos ties tuo dirba labai silpnai. Visų pirma, Švedijoje netaikomas minimalus atlyginimas. Ekspertai sako, kad Švedijoje vidutinis atlyginimas per mėnesį yra daug didesnis nei bet kurio kito Europos gyventojo. Pavyzdžiui: bibliotekininkė gauna 2500 eurų, inžinierius 3300 eurų, mokytojas 2200-3500 eurų, padavėja 1800 eurų, o gydytojas 6500-9000 eurų.

Švedijos pensijinis amžius vyrams ir moterims yra 65 metai. Vyrai gauna apie 1500 eurų per mėnesį, o  moterims kas mėnesį mokama apie 1 145 eurus. Šioje vietoje Lietuva dar labai atsilieka… Bet mes kantri tauta, pakentėkime ir dar 10 metų, ir net 20 – gal tuomet tikrai gyvensime kaip Švedijoje.

O dabar rimtai – gal vieną dieną nustokime gainiotis švedus, norvegus, amerikonus, vokiečius ir galų gale patys nuspręskime, kokią Lietuvą norime turėti?! Kam dairytis į svetimas kultūras, kai turime savo papročius, tradicijas? Kai galime turėti savo banką, valiutą ir neparsidavusią valdžią, kuri tarnautų ne svetimų šalių šeimininkams, o Lietuvos žmonėms. Susigrąžinkime tai!