„Baimė“ nagrinėja pamatines šiuolaikinės visuomenės temas, tokias kaip smurtas, įstatymų galia, meilė artimui, ir iškelia vieną iš svarbiausių klausimų: kiek toli galima žengti, stengiantis apsaugoti tau brangius žmones? „Baimė“ keičia mūsų moralės normas, priverčia pateisinti smurtą iš keršto ir taip mus padaro žmogžudystės bendrininkais. Ar mes norime, kad auka išgyventų? Ne.“

Herman Koch

 

Baimė – tikro ar tariamo pavojaus sukelta emocija — nemaloni emocija. Ji kūne jaučiama kaip kamuoliukas arba skylė, — spaudžia širdį, verčia drebėti rankas, o kojos pasidaro kaip vatinės. Niekas nenori patirti baimės jausmo, kaip ir susierzinimo, liūdesio ar pasibjaurėjimo.

Šią emociją verta plačiau panagrinėti, nes dažnai patiriama arba didelė baimė gali sutrikdyti žmogaus veiklą, paveikti asmenybę. Baimės apraiškos yra gana pastovios ir išlieka netgi suvokus jų beprasmiškumą, todėl reikėtų stengtis išsiugdyti mūsų gebėjimą tvardytis apėmus baimei, o ne apsisaugoti nuo jos. Įvairaus plauko manipuliuotojai žmogaus sąmone ir „smegenų plovėjai“ visokiais būdais stengiasi apsaugoti lengvatikius nuo baimės tiesiog parduodami ją.

Senovės žmogui baimė buvo signalas „Mušk arba bėk!“. Šiais laikais stebint kas dedasi aplinkui, galima drąsiai daryti išvadą apie valdininkų, sisteminės žiniasklaidos ir kūrybininkų 1) nuostatą, kad liaudžiai labai trūksta baimės. Todėl valdantieji sluoksniai masinei visuomenei be perstojo ir nenuilsdami varo baimę, nors ir jaučiamas akivaizdus jos perteklius. Žinomo amerikiečių kūrybininko Seto Godino žodžiais „baimės pardavėjų“ viešpatavimas ilgainiui tik stiprės, plėsis ir įgaus dar didesnį svorį, nes per pastaruosius 50 metų sparti mokslo pažanga sukūrė vis didėjantį visuomenės ir valdančiojo elito žinių atotrūkį. Pasitelkusi naujausias biologijos, neurobiologijos ir taikomosios psichologijos žinias, valdymo sistema geriau pažįsta žmogų nei jis pats, tiek fiziškai, tiek psichiškai. Tai reiškia, kad daugeliu atvejų ši sistema turi daugiau galimybių kontroliuoti ir valdyti individą nei jis pats.

Straipsnyje apžvelgsiu svarbiausias manipuliacijos baime priemones, su kuriomis susiduriame beveik kiekviename žingsnyje. Baime manipuliuoja politikai, prekybininkai, valdžiūnai, žurnalistai ir visi kiti, kurie pelno naudą iš baimės.

Didžiausias baimės pardavėjas — valstybės aparatas 2). Iš tikrųjų valdžia parduoda mums mūsų nuosavą baimę, kurią ji pati ir sukuria. Kitaip ji niekam nebūtų reikalinga. Mainais valdantieji pasiima mūsų laisvę, mūsų nepriklausomybę, o žmogus noriai dalinasi su jais šiomis savo gyvenimo vertybėmis, su palengvėjimu perduoda valdžiai atsakomybę už sprendimų priėmimą, kadangi jis yra įbaugintas. Setas Godinas šią prekybą apibendrina žodžiais: „…Prekyba baime — bjauri profesija, kurią būtina sureguliuoti, jeigu ne visai panaikinti. Man labiau prie širdies prekyba viltimi.“

Baimė pasitelkiama ir kovai su kitaminčiais. Pamėgink išsakyti nepatinkančią valdančiajam elitui nuomonę ar pasipriešink visuotinai priimtai tvarkai – tave mažų mažiausiai tuojau pat paskelbs bepročiu ir padarys visuomenės atstumtuoju. O kas iš žmonių šito nebijo? Mumyse labai stipri baimė būti atstumtiems artimųjų, mums svarbi aplinkinių nuomonė, jų pritarimas. Todėl ir šita baimė visu pajėgumu eksploatuojama manipuliatorių, norinčių išlaikyti mus reikiamose vėžėse.

Paskutiniu metu labai plačiai į visuomeninę sąmonę „kalama“ terorizmo baimė (angl. terror — siaubas, baimė). Vyriausybės sugalvojo terorizmą, kuris pasirodė esąs labai veiksminga bauginimo priemonė. Nors bet kuris sveikai mąstantis žmogus supranta, kad mirtingumo statistikoje mirtys nuo terorizmo užima tikrai ne pačias aukščiausias lentelės eilutes.

Teroristai yra proto valdymo meistrai. Jie nužudo labai nedaug žmonių, bet sugeba įgąsdinti milijardus ir supurtyti milžiniškas politines struktūras. Nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios kiekvienais metais teroristai vidutiniškai nužudydavo apie penkiasdešimt žmonių Europos Sąjungoje, apie dešimt JAV, apie septynis Kinijoje ir iki 25 000 žmonių visame pasaulyje (daugiausia Irake, Afganistane, Pakistane, Nigerijoje ir Sirijoje). O štai per eismo įvykius kiekvienais metais žūsta apie 80 000 europiečių, 40 000 amerikiečių, 270 000 kinų ir 1,25 milijono žmonių visame pasaulyje. Diabetas ir aukštas cukraus kiekis kraujyje kasmet pareikalauja 3,5 milijono, oro tarša — 7 milijonų žmonių gyvybių. Kodėl gi tada terorizmo bijome labiau nei cukraus ir kodėl vyriausybės pralaimi rinkimus dėl pavienių teroro atakų, o ne dėl nuolatinės oro taršos?

Pagal tiesioginę žodžio reikšmę „terorizmas“ yra karinė strategija, siekianti pakeisti politinę situaciją skleisdama baimę, o ne padarydama apčiuopiamos materialios žalos. Tokios strategijos paprastai griebiasi labai silpnos grupės, nepajėgiančios materialiai rimčiau pakenkti priešui. Savaime suprantama, kiekvienas karinis veiksmas kelia baimę. Tačiau konvenciniame kare baimė tėra šalutinis materialių praradimų produktas ir paprastai ji proporcinga jėgai, kuri šiuos praradimus sukėlė. Terorizmo atveju baimė yra pagrindinė tema, ir galime pastebėti neįtikėtiną realios teroristų galios ir jų įkvėptos baimės disproporciją.

Yuval Noah Harari žodžiais „Teroristai primena musę, užsimojusią suniokoti porceliano parduotuvę. Musė tokia silpna, kad nesugeba pajudinti nė mažiausio arbatos puodelio. Kaip tuomet ji gali ką nors padaryti? Suranda bulių, įlenda jam į ausį ir pradeda įkyriai zyzti. Šis paklaiksta iš pykčio ir baimės, įsiveržia į porceliano parduotuvę ir išdaužo visus indus“ (žr., Yuval Noah Harari „21 pamoka XXI amžiui“). Būtent rugsėjo 11-oji ir sukurstė Amerikos bulių suniokoti Vidurio Rytų porceliano parduotuvę. O dabar jie karaliauja likusiuose griuvėsiuose. Beje, pasaulyje greit supykstančių bulių netrūksta.

Apie gerokai perdėtą terorizmo pavojų Harari tęsia: „Tačiau teroristai kito pasirinkimo neturi. Jie tokie silpni, kad karo kariauti negali. Todėl renkasi teatrališką spektaklį, kuris geriausiu atveju priešą išprovokuos ir privers jį reaguoti pernelyg jautriai. Jie surežisuoja siaubingą smurto dramą, kuri užvaldo mūsų vaizduotę ir atgręžia ją prieš mus. Nužudydami saujelę žmonių, jie milijonams įvaro baimę dėl savo gyvybės. Norėdamos šias baimes išsklaidyti, vyriausybės į teroro teatrą atsako saugumo pajėgų šou, pademonstruoja milžinišką savo galią — ima persekioti ištisas populiacijas ar įsiveržia į užsienio šalį. Dažniausiai ši perdėta reakcija į terorizmą mūsų saugumui kelia daug didesnį pavojų nei patys teroristai“.

Labai veiksmingai baimės kozirį išnaudoja politikai. Politinė baimė yra kuriama, puoselėjama ir nukreipiama, kai siekiama įstatymais pripažinti tam tikras politines praktikas. Intelektualinę baimės istoriją parašęs politikos teoretikas Robinas Corey’s („Fear: The History of a Political Idea“, 2004) teigia, kad paprastai politinės baimės sklaida yra susijusi su socialinių, politinių ir ekonominių hierarchijų, kurios skaido konkrečią visuomenę, kūrimo bei palaikymo pastanga.

Visa krūva politikų bando užsidirbti dividendų iš baimės: savo oponentus jie vadina silpnais ir nekompetentingais ir žada apginti visuomenę nuo visokių grėsmių, žinoma, jeigu rinkėjai įsiklausys į sveiką protą ir savo balsus atiduos už juos. Neišleiskime iš akiračio taip pat ir valdininkų, suinteresuotų biudžeto „pūtimu“. O iš biudžeto gyvenantys mokslininkai puikiai supanta taisyklę: „Nėra problemos — nėra finansavimo“. Dargi visuomeniniai aktyvistai ir nekomercinės organizacijos, žinančios, kad jų įtaka tuo didesnė, kuo dažniau pasirodo žiniasklaidoje, o pats patikimiausias būdas tą pasiekti — papasakoti kraupių istorijų, prie kurių žurnalistai tučtuojau sulekia kaip grifai prie maitos.

Gan paplitusi subtilaus poveikio baimės forma, susijusi su ideologine prievarta. Ši baimė sukeliama asmeninių interesų manipuliacija: Dievo bausme, gyvenimo orientyrų praradimu, taip pat socialinių ryšių su referentine grupe nutraukimu. Sąlyginė riba tarp negatyvios ir pozityvios motyvacijos ištrinama. Čia nepakankamai įvertinama ir alkoholio žala bei mirtingumas nuo jo. Bet valstybės, kurioje spirito gamyba — valdžios monopolija ir reikšmingas mokesčių bei pelno šaltinis, ideologija neleidžia visuomeninei sąmonei vystytis kitaip.

Nenusišalina nuo prekybos baime ir žiniasklaida, kurios vaidmuo šioje vietoje itin svarbus. Minėto verslo tikslas — gauti pelno, o naujų žaidėjų atsiradimas informacinėje rinkoje sudaro milžinišką konkurenciją dėl žiūrovo, skaitytojo ir klausytojo dėmesio. Begindama susitraukiančios rinkos dalį žiniasklaida priversta griebtis baimės eksploatacijos. Šokiruojantys perspėjimai apie mirtiną pavojų tokiomis antraštėmis kaip „Jūs neturite sau leisti tai praleisti“ — puikus būdas pritraukti žinių vartotojų dėmesį. Prisiminkime violetinę Garliavos istoriją, kurioje ryškus ne tik ciniškas populiariosios žiniasklaidos, bet ir politikų vaidmuo.

Baimė yra lengvai parduodama ir tuo pat metu linkusi sparčiai plėstis emocija, todėl mūsų žiniasklaida, siekdama šiai emocijai suteikti kuo daugiau erdvės, nuolat pasakoja apie mirtinai pavojingus virusus, teroristus, pedofilus mokytojus arba kunigus, gamtos kataklizmus, ekologines katastrofas, užnuodytą vandenį, etc. Liaudis tiki šiais pasakojimais, o niūrią realybę dar tamsesnėmis spalvomis nudažo įsitikinimas, kad rytoj viskas bus dar blogiau. Baimė lyg oras užtvindė visą gyvenamąją erdvę. Dabar ko nors nebijoti darosi net nepadoru. Daugelis žmonių apimti įvairių baimių. Sunku surasti tokį žmogų, kuris ramus ir nieko nebijo. Žiniasklaida, palyginus su sovietiniais laikais, taip ir siekia įbauginti žmogų. Jei pakratytume rūsius, rastume ne vieną kruopų maišą.

Per transliuojamąją žiniasklaidą nuolat girdime, kad mirsime nuo koronaviruso, sprogs Astravo atominė elektrinė ir eilę kitokių apokaliptinių scenarijų. Gyvename nuolatinėje baimės tironijoje. Netgi jauni vaikus auginantys žmonės gyvena su nuolatine nelaimės nuojauta. Nuolat brukama perteklinė informacija ir įvairūs dirgikliai, kurių pagrindu stengiamasi įdiegti suiručių baimę. Vyksta masinis „zombinimo“ procesas. O tokius siaubūnus, kaip „Covid–19“ pagimdo proto snaudulys.

Pasitelkusi žmonių baimę susirgti, medicinos pramonė darosi didžiulius pinigus, nors vėlgi, pagal statistiką, žmonija nepradėjo sirgti mažiau, nežiūrint grandiozinių medicinos mokslo pasiekimų. O ir daugelio brangių vaistų nauda abejotina.

Nemažai abejonių kelia ir vakcinos, kuriomis vyriausybė ketina vakcinuoti Lietuvos žmones. Netikrumo jausmas, neaiškios vyriausybės užmačios vakcinacijos atžvilgiu visuomenę suskaldė į vakcinų šalininkus ir „antivakcerius“ bei taip vadinamus „koviidiotus“. Tiesą sakant, nežinomybė dažnai mums daug baisesnė nei realūs pavojai. Iš tikrųjų niekas nieko tikro nežino apie siūlomų būsimųjų vakcinų patikimumą, saugumą ir efektyvumą, o sprendžiant pagal Reuters reportažą, vakcinų gamintojai siekia apriboti savo atsakomybę už galimą šalutinį gaminamų vakcinų poveikį, siūlydami valstybėms pirkėjoms sutartis su išlygomis, kuriomis numatoma, kad visą atsakomybę prisiims perkančioji valstybė.

Apibendrinus minėtas baimės formas, peršasi išvada, kad mūsų visuomenėje susiformavo tam tikra „baimės kultūra“. Kodėl ji taip giliai įsišaknijo žmonių sąmonėje? Iš dalies todėl, kad mes patys tuo suinteresuoti. Žaidimai žmonių baime — puikus pardavimų variklis. Iš baimės galima gerai uždirbti. Tai puikiai supranta prekybos konsultantai ir įvairios įmonės, kurių verslas — apginti klientą nuo to, ko jis bijo (nesvarbu ko). Kuo didesnė baimė, tuo sėkmingesnis pardavimas. Todėl, sakykim, namų signalizacija prekiaujančios įmonės savo reklaminiuose klipuose rodo išsigandusius senyvus žmones ir jaunas mamas. Todėl programinę įrangą kuriančios bendrovės išpučia internetinėje erdvėje siautėjančių pedofilų temą, tokiu būdu gąsdindamos tėvus ir taip toliau.

Jon Elster 3) teigimu viena iš priverstinės ūkinės veiklos formų yra neekonominė prievarta, pasireiškianti tiesioginio dominavimo ir pavaldumo santykiais, žmogaus asmenine priklausomybe nuo kitų žmonių, administracinių, politinių arba karinių struktūrų. Neekonominės prievartos sąlygomis žmogui įvaroma galimos fizinės prievartos (įskaitant sunaikinimą) baimė, teisinio, pilietinio arba socialinio statuso netekimo (būti sumuštam, apiplėštam, žūti teroristinio akto metu) baimė, tikimybė atsidurti už grotų, būti atleistam iš darbo arba išprievartavimo baimė.

Kita priverstinės ūkinės veiklos forma — ekonominė prievarta, suprantama kaip vienašališka žmogaus priklausomybė nuo materialinių egzistencijos sąlygų. Nepatenkinti asmens baziniai poreikiai atima galimybę rinktis ir žmogų apima baimė (bado, skurdo, degradacijos, nedarbo). Čia kalbama ne tik apie fiziologinį poreikių minimumą, bet ir socialinį, rodantį priklausomybę kokiai nors bendrijai arba konkrečiai grupei. „Oriai išlaikyti“ save ir savo šeimą, būti „ne blogesniu už kitus“ — požiūriai, kuriuose nemažai prievartinių elementų.

Nors ir keistai skamba, tačiau baimes galima apibūdinti statistiškai ir pagal tai prognozuoti baimės vartotojų elgseną. Lentelėje parodyta įdomioji statistika, iš kurios matyti, kokią įtaką šiuolaikiniam žmogui daro įvairios baimės ir kokių realių pavojų jos sukelia („Die Welt“, „Rosstat“, „CIA World Factbook“ duomenys).

Visuomeninėje sąmonėje tvyrančios baimės Šių baimių realus pavojus
Aviakatastrofa — 25% Žūtis aviakatastrofoje — 0,004%
Vėžys — 75% Vėžio sukelta mirtis — 9,7%
Alkoholio problemos — 11% Mirtis nuo besaikio alkoholio vartojimo — 52%
Teroro aktas — 48% Teroro akto sukelta žūtis — 0,007%
Smurtas, apiplėšimas, vagystė — 33% Smurtas, apiplėšimas, vagystė — 78%
Nedarbas — 38% Nedarbas — 7%
Seksualinė prievarta — 47% Seksualinė prievarta — 0,4%

 

Indijos mąstytojas Jiddu Krishnamurti klausia: „Kodėl visada paklūstame, sekame, mėgdžiojame? Kodėl?“, čia pat ir atsako:   „Todėl, kad viduje mes bijome netikrumo. Mums norisi tikrumo – finansinio tikrumo, moralinio tikrumo. Mes norime aplinkinių palankumo, mes norime saugumo, mes norime išvengti susidūrimo su rūpesčiais, skausmu, kančia, mes norime būti apsaugoti. Tad baimė, sąmoningai ar nesąmoningai, verčia mus paklusti Šeimininkui, lyderiui, šventikui, vyriausybei. Baimė taip pat neleidžia mums daryti ką nors, kas pakenktų kitiems, nes būtume nubausti. Taigi po visais šiais poelgiais, geismais, siekiais glūdi saugumo troškimas, užtikrintumo troškimas. Vadinasi, neišsprendus baimės problemos, neišsivadavus iš baimės, einant tik paklusnumo ar prievartos keliu, niekur nenueinama.“.


1) Kūrybininkas — reklamos idėjų kūrėjas.
2) Valstybės aparatas — valstybės institucijų, kurios įgyvendina valstybės valdžią, vykdo valstybės funkcijas ir atlieka valstybės uždavinius, sistema.
3) Jonas Elsteris (1940), Jon Elster — norvegų socialinis ir politinis teoretikas, rašęs darbų socialinių mokslų filosofijoje ir racionalaus pasirinkimo teorijoje.
Yuval Noah Harari „21 pamoka XXI amžiui“. Kitos knygos, 2019.
Brajanas Inis „Kankinimų istorija“. Kaunas, Tyrai, 1998.
Фриц Риман „Основные формы страха“. М.: Алетейа, 1999.
https://literaturairmenas.lt/publicistika/aurimas-svedas-baime-kaip-gyvenimo-dominante
Patiko? Pasidalinkite!