Vienas vokiečių laikraštis paskelbė garsaus vokiečių inžinieriaus ir orlaivių eksperto George’o Kleino interviu: jame jis aprašė eksperimentinę „skraidančių lėkščių“ konstrukciją, kurią jis vykdė 1941–1945 m.“ (Šaltinis – CŽV).

CŽV (FOIA) elektroninėje skaitykloje tikrai netrūksta keistų ir daug klausimų keliančių dokumentų. Daugelis jų atskleidžia agentūros pastangas sekti kitų šalių technologinę plėtrą, ypač Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo.

Viename dokumente kalbama apie garsų vokiečių inžinierių vardu George Klein, kuris, kaip teigiama dokumente, pareiškė: „nors daugelis žmonių mano, kad „skraidančios lėkštės“ yra pokario išradimas, jie klysta, nes jos iš tikrųjų jau buvo planavimo etape Vokietijos orlaivių gamyklose dar 1941 m.“

Toliau dokumente Kleinas apibūdina anuomet vykusius eksperimentus

„Skraidanti lėkštė“ per 12 minučių pasiekė 12 400 metrų aukštį, o greitis buvo 2200 km per valandą. Kleinas pabrėžė, kad pagal vokiečių planus šių „lėkščių“ greitis turėjo siekti 4000 kilometrų per valandą. Vienas iš sunkumų, pasak Kleino, buvo problema gauti medžiagų, naudojamų „lėkščių“ statybai, tačiau vokiečių inžinieriai net ir tai išsprendė ir 1945 m. pabaigoje objektų statyba jau galėjo būti pradėta.

Kleino teigimu, iki 1944 m. vokiečiai jau buvo pastatę tris „skraidančias lėkštes“ bandymams. Ar tai ir buvo tie NSO, apie kuriuos vis raportuodavo amerikiečių lakūnai? Dokumente aprašomos kelių tipų „lėkštės“:

Vienas tipas buvo disko formos su vidaus kabina, pastatytas prie gamyklų, kurios taip pat statė V2 raketas. Šis modelis buvo 42 metrų skersmens. Kitas modelis buvo žiedo formos, su iškeltomis pusėmis ir sferinės formos piloto kabina, esančia išorėje, žiedo centre. Abu modeliai turėjo galimybę kilti vertikaliai ir tūpti ypač sudėtingose ir ribojančiose aplinkybėse, kaip sraigtasparniai.

Inžinieriams buvo liepta sunaikinti šias lėkštes, įskaitant ir visus jų planus. Tačiau Breslave, „Mite“ gamyklų inžinieriai nebuvo pakankamai apie tai įspėti, todėl sovietams pavyko pasisavinti jų medžiagą. Planai, taip pat ir specializuotas personalas buvo itin slaptai nedelsiant nugabenti tiesiai į Sovietų Sąjungą.

Vienas iš daugelio rašytojų, tyrusių šią aviacijos temą, Nickas Cookas, 2002 m. priėjo prie išvados, kad naciai eksperimentavo „su tokia mokslo šaka, prie kurios likęs pasaulis niekada nebuvo net priartėjęs“ ir kuri iki pat šių dienų yra slepiama.

Verčia susimąstyti ir tai, kad vykdant operaciją „Paperclip“ į Jungtines Valstijas buvo nugabenta nemažai geriausių Vokietijos mokslininkų.

Italijos tyrinėtojas Renato Vesco teigė, kad vokiečiai sugebėjo sukurti antigravitaciją. Disko formos ir vamzdiniai įrengimai buvo pastatyti ir išbandyti artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, o tai, jo teigimu, buvo tinkamas anuomet matytų NSO (arba „foo“ fighters) paaiškinimas. Anot jo, šias koncepcijas sukūrė amerikiečiai ir sovietai, o tai buvo tiesioginė nuoroda į „skraidančias lėkštes“.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Nazi UFO“

Dr. Davidas Clarke’as yra tiriamasis žurnalistas ir dėstytojas Šefildo Hallamo universitete Anglijoje. Jis taip pat buvo Nacionalinio archyvo NSO projekto kuratorius 2008–2013 m. ir reguliariai komentavo nacionalines bei tarptautines žiniasklaidos priemones apie NSO. Dienraštyje „The Daily Mail“ jis komentavo:

„Nepaisant to, kad jie buvo cenzūruojami, negali nuslėpti fakto, kad Jungtinės Karalystės kariškiai buvo labai suinteresuoti užfiksuoti NSO technologiją arba tai, ką jie vadina „naujos kartos ginklų technologija“. Ir bylos rodo, kad jie troško pirmieji užfiksuoti šią technologiją – kad ir kur ji bebūtų – dar prieš tai, kol rusai ar kinai ją atras. Nors tai buvo 1997 metai, Rusija vis dar buvo laikoma nepralenkiamu priešu, turinti ginklų programą, kuri buvo vertinama kaip grėsmė Vakarams.

Taigi, galbūt šio tipo inžinerija prasidėjo jau seniai? Neseniai atsirado ir labai reikšmingas informacijos apie šią temą „nutekėjimas“.

Abibendrinimas

NSO tema ir toliau populiarėja, ypač atsižvelgiant į tai, kad apie tai kalbama vis plačiau ir žiniasklaidos priemonėse. Klausimas, kodėl apie tai pradedama garsiai kalbėti – jau atskira tema. Tačiau, neabejotinas faktas yra tas, kad „šis reiškinys yra kažkas tikro, o ne tik tuščios vizijos ar išgalvoti dalykai.“ – teigia generolas Nathanas Twiningas.

Žmonijos istorijoje dažniausiai vyksta taip: pradžioje tikima vienu dalyku, o tada įvyksta kažkas, kas sukrečia tą įsitikinimą. Tarkime, žymus fizikas lordas Kelvinas, kuris 1900 metais pareiškė: „Dabar fizikoje nieko naujo nebeatrasime. Lieka tik vis tikslesni matavimai.“ Netrukus po šio teiginio Einšteinas paskelbė savo straipsnį apie reliatyvumą. Einšteino teorijos užginčijo tuo metu priimtą žinių sistemą ir privertė mokslo bendruomenę atsiverti alternatyviam tikrovės vaizdui.

Tokio tipo dalykai ir toliau vyks visoje žmonijos istorijoje, ir šiandien tai vyksta kur kas greičiau nei bet kada anksčiau.

collective-evolution.com

Patiko? Pasidalinkite!