Jolanta Blažytė: Ką renkame? Prezidentą ar Eurovizijos atstovą

Toks klausimas iškyla, besiklausant įvairiausių ekspertų ir ekspertėlių komentarų, vertinančių vieną ar kitą kandidatą į prezidento postą. Komentuoja visi, kas netingi – politologai, sociologai, psichologai, dvasininkai, kūno kalbos ekspertai ar net būrėjai. Savo kompetentingą nuomonę garsiai reiškia „sėdmaišių“ žvaigždės ir alyvų giraitėse šunis vedžiojančios bobulytės.

Pavyzdžiui, girdime „ekspertų“ nuomones apie tai, kad I. Šimonytė yra daug atviresnė, nei jos konkurentas G. Nausėda. Suprantame, kad šiuo konkrečiu atveju kandidatės stačiokiškas elgesys ir patvorinė leksika nereiškia nieko kito, kaip tik atvirumą. Girdime ir kūno kalbos ekspertų pastebėjimus, kad G.Nausėda kažkaip ne tokiu kampu apkabino žmoną, nors nėra jokių galimybių pamatyti, kaip I.Šimonytė apkabina savo vyrą – mat ji tokio tiesiog neturi.

Girdime „sėdmaišių ekspertų“ susižavėjimo šūksnius dėl to, kad Šimonytė „kietai pjauna“ pagal Metallica muziką, geria alų, cituoja Šveiką ar net parašo poemą apie Budulį. Čia pat susirūpiname, kai dvasininkai Šimonytės vertybes pavadina kone vedančiomis į pragarą. Bet dar labiau išsigąstame, kai VDU politologijos katedros profesorė ir nuolanki Šimonytės gerbėja visoms Lietuvos moterims, kurios nebalsuos už Šimonytę, pagrasina… to paties pragaro vartais.

Bet va, iki šiol taip ir neatsirado nė vieno eksperto, kuris pakomentuotų kandidatų ekonomines žinias ar strateginio mąstymo gebėjimus – tai ko iš tiesų reiktų lyderiui šalies, kurios žmonės labiausiai nepatenkinti ekonomine bei socialine gerove.
Ginkdie, nesu jokia ekspertė, bet pamąstymui šia tema pasitelksiu pirmą pasitaikiusį faktą.

Stebėjau praeitos savaitės prezidentinius I.Šimonytės ir G.Nausėdos debatus. Juose buvo konkretus laidos vedėjo klausimas: „Ko reikia, kad stagnuojanti Europa pagal savo BVP augimo tempus pavytų Ameriką?“

G. Nausėdos atsakymai:
1. Reikia konkurencinės strategijos, tokios, kokia, pavyzdžiui, buvo Lisabonos strategija (nors ir liko neįgyvendinta). Sutinku 100 proc. Kai nežinai kelio, kuriuo reikia eiti, gali ištikti Mozės likimas (čia tas herojus, kuris 40 metų klaidžiojo po dykumą)

1. Reikia inovacijų, nes pagal inovacijų ir BVP santykį Amerika gerokai lenkia Europą. Sutinku 100 proc. Inovacijos yra pagrindinis BVP augimo variklis.

2. Reikia tokios pat darbo rinkos, kokią turi JAV. Sutinku 100 proc. Jeigu neturėsime tokios pat darbo rinkos, kokią turi JAV – t.y. lanksčios, užpildytos reikiamomis kompetencijomis ir aukščiausio lygio specialistais, apie kokį JAV „nukarūnavimą“ galima kalbėti?

G. Nausėdos atsakymai trumpi, tikslūs, aiškūs ir konkrečiai parodantys kandidato strateginio mąstymo gebėjimus.

Tuo tarpu I. Šimonytės atsakymai – chmm….:
1. Reikia prekių laisvo judėjimo, kurį jau turime… Chmmm… tai kam kalbėti apie tai, ką jau turime?

1. Reikia paslaugų laisvo judėjimo, kurį turim, bet su apribojimais, ypač jeigu kalbėti apie skaitmeną. Chmm… Gal „sėdmaišių herojai“, kurie ragina iš balsuoti ketinančių babyčių atimti pasus, man galėtų paaiškinti, kaip ir kiek padidinus skaitmenos paslaugų mobilumą galima aplenkti Ameriką BVP augimu?

2. Reikia darbo jėgos mobilumo. I. Šimonytė čia pat paaiškina: „ Sunku įsivaizduoti, kai žmonės netekę darbo Graikijoje vyksta dirbti į Suomiją… todėl, kad ir kalbos barjerai ir kiti skirtumai tą apsunkina“.. Chmm….Vadinasi, graikus išmokinus suomių kalbos ir išsiuntus dirbti į Suomiją, BVP augimu pavysime Ameriką? Šiaip tai nemažą dalį lietuvių išmokėme kalbėti angliškai ir išsiuntėme dirbti į JK ar Airiją, bet Amerikos vis tiek nepavijome. Jei trumpai – tokio strateginio „briedo“ neteko girdėti.

3. Reikia kapitalo mobilumo. „Bankinės sistemos visos uždaros verslo kreditavimo lygmeniu“. Chmm… Na, jeigu jau apie verslo kreditavimą, tai jis pirmiausia priklauso nuo kiekvienoje šalyje veikiančios finansų sistemos kokybės. Lietuvoje už tą kokybę atsakingas Lietuvos bankas ir visi buvę ar esami finansų ministrai. Jei ką, tai I. Šimonytė buvo ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja ir finansų ministrė. O Lietuva pagal verslo kreditavimo galimybes velkasi uodegoje tarp 140 pasaulio šalių (GCR 2018).

Tai gal čia vertėtų pasižiūrėti į veidrodį, užuot kaltinus aplinką ar „kapitalo mobilumą“?
Jei I.Šimonytė kokiame nors vadybos universitete laikytų strateginio valdymo egzaminą, tai dėstytojas už tokius atsakymus pasakytų „sėskis, Ingrida, du“. Mat Ingridai, norinčiai BVP augimu aplenkti JAV, nereikia sukurti nieko naujo ir pažangesnio – nei inovacijų, nei technologijų, nei žmonių kompetencijų, nei tas kompetencijas „gaminančios“ švietimo sistemos. Ingridai teužtenka tik tarp ES šalių kitaip perskirstyti tuos pačius, jau esamus resursus – žmones, kapitalą, paslaugas.

Tarsi visa ES būtų viena didelė buhalterinė lentelė, kurioje, „perstumdžius“ skaičius, galima išspręsti visas šalių sąjungą kamuojančias problemas. Beje, panašų scenarijų Ingrida siūlo ir Lietuvos viešojo sektoriaus problemų sprendimui – jos nuomone tereikia tik kitaip perskirstyti biudžetą. Čia tiktų posakis, kad Ingridą iš buhalterijos išvesti galima, bet buhalteriją iš Ingridos – niekaip.

Visiškai netvirtinu, kad šiuose pastebėjimuose esu 100 proc teisi. Norėčiau diskutuoti, bet nerandu kompanijos. Nes visi „ekspertai“, versdamiesi per galvas, diskutuoja tik apie tai, kaip kandidatas šoka, dainuoja, skaldo pokštus ar net veda pragaro vartų link. Todėl jau nebesuprantu: ką mes čia dabar renkame? Lietuvos lyderį ar Eurovizijos atstovą? O gal cirko klouną ar kokią beždžionėlę, kuri ateinančius penkerius metus privalės mus visaip kaip linksminti?

Pabaigai tenoriu priminti vieną išmintį: „ šalies lyderis tėra tik tautos sąmoningumo veidrodis“. Tada bent jau nepykime, jei išrinksime ne tą.