Liberalios idėjos Lietuvoje pradėjo plisti 16–17 amžiais. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Vilniaus universitete buvo dėstomos fiziokratų (fiziokratizmas. LIETUVOJE), nuo 1810 – A. Smitho ekonominės teorijos

Liberalizmas reiškėsi rašytojų K. Donelaičio, D. Poškos, S. Daukanto, A. Strazdo, S. T. Stanevičiaus ir kitų kūryboje.

(lot. liberalis – laisvas), politinė doktrina, ideologija, pagrįsta asmens laisvės principu, valstybės kontrolės aprivojimu, įstatymų viršenybe ir laisvąja rinka. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirasti pragyvenimo šaltinį. Valstybės paskirtis – sudaryti sąlygas, užtikrinančias galimybę visiems žmonėms naudotis savo laisve, ir neleisti atsirasti laisvės suvaržymams, galintiems kilti tiek iš kitų asmenų, tiek iš vyriausybės.

Vakarietiškų „vertybių“ dovana Lietuvai

1990 m. Vilniaus universitete veikė liberalų klubas, kuriame studentai ir dėstytojai diskutuodavo politikos klausimais. Kaune įsikūrė klubas „Liberalija“. 1990 m. birželio 21 d. Liberalų klube susibūrė Liberalų sąjungos iniciatyvinė grupė. Pagrindinė LLS steigėjus vienijusi mintis – kad Tėvynės laisvė yra tik prielaida asmens laisvei užtikrinti. Dauguma LLS steigėjų prieš tai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

1990 m. lapkričio 24-25 d. Vilniuje vyko steigiamasis Liberalų sąjungos kongresas, pirmininku išrinktas filosofas Vytautas Radžvilas. 1991 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje įsikūrė dešimties deputatų liberalų frakcija. Į ją įėjo Kęstutis GlaveckasVytautas KvietkauskasBronislovas LubysRimvydas ValatkaEduardas Vilkas ir kiti.

Nors frakcija viešai deklaravo pritarimą LLS programiniams principams, ji nebuvo atskaitinga partijai, veikė savarankiškai, todėl neretai kildavo nesutarimų su partijos vadovybe. Frakcija veikė vadinamosios „naujosios daugumos“ Aukščiausiojoje Taryboje sudėtyje ir sulaukė aršios V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus vadovautos AT dalies kritikos. Tuo pat metu prasidėjo konkurencija su besisteigiančiu Centro judėjimu.

1990 m. vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų buvo ir Arvydas Juozaitis.

1992 m. Seimo rinkimuose LLS surinko 2.1 % balsų ir neiškovojo nė vienos vietos. Po tokių rezultatų atsistatydino partijos pirmininkas Vytautas Radžvilas. Ieškodama potencialaus elektorato, partija atsigręžė į verslininkus. 1993 m. sausio kongrese priimta deklaracija „Dėl prioritetinių partijos vystymo krypčių“ numatė kurti „vakarietiško tipo dešiniąją partiją, besiremiančią į verslininkus, laisvųjų profesijų ir kitus ekonomiškai savarankiškus sluoksnius bei jų organizacijas“. Buvo mezgami ryšiai su asocijuotomis verslo struktūromis. Nematydamas perspektyvų, tuometinis partijos aktyvas siekė susijungti su Lietuvos centro sąjunga.

1996 m. sausio mėn. partijos pirmininku išrinktas Eugenijus Gentvilas. 1996 m. į Seimą buvo išrinktas liberalai Kęstutis TrapikasAlvydas Medalinskas ir Virginijus Martišauskas įkūrė Liberalių reformų frakciją, bet V. Martišauskui ir K. Trapikui perėjus pas centristus, frakcija suiro.

1999 m. gruodžio 4 d. neeiliniame Liberalų sąjungos kongrese buvo pakeisti partijos įstatai. Su 50 savo šalininkų, buvusių konservatorių, į partiją įstojęs Rolandas Paksas buvo išrinktas Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku. Pirmuoju pavaduotoju tapo Eugenijus Gentvilas, pavaduotojais – Dalia KutraitėArtūras Zuokas, Alvydas Medalinskas. LLS programos metmenys buvo papildyti bendruomenės ir tradicijos kategorijomis, siekiant ateityje remtis bendrais klasikinio liberalizmo ir konservatizmo pagrindai.

Kai kurie vis dėlto suprato, kad tai yra viską naikinantis virusas

Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros profesorius Algirdas Degutis prieš keliasdešimt metų buvo vienas iš liberalizmo tradicijos Lietuvoje platintojų. Jis yra išvertęs į lietuvių kalbą ne vieną liberalizmo knygą.Tačiau jau kuris laikas A. Degutis garsėja kaip radikalus šiuolaikinio liberalizmo kritikas.

Algirdas Degutis: – Pati liberalizmo idėja man visą laiką buvo simpatiška dėl to, kad visą laiką buvau antimarksistas. Manau, ne aš vienas tokioj situacijoj buvau ir šitoj pirmoje knygoje „Individualizmas ir visuomeninė tvarka“ dėsčiau liberalizmo filosofinius, etninius, teisinius pagrindus.

Čia 1998-ų metų, gana ankstyva knyga. Bet.. laikui bėgant, pasirodžius šitai knygai, gal kokių 10 metų laikotarpyje, radikaliai pasikeitė mano požiūris į patį liberalizmą. Pradėjau suvokti, kad liberalizmas ir marksizmas – tai tos pačios upės dvi srovės. Ir tuomet, kai šitas suvokimas atėjo, pradėjau gilintis labiau. Pamačiau, kad abi ideologijos vadovaujasi viena pamatine idėja – laisvės idėja. Marksizmas siekia laisvės karalystės, liberalizmas siekia individų laisvės.

O ta laisvės sąvoka tokia graži, beveik šventa tapusi laisvės sąvoka, į ją pasigilinus pasimato, kad joje slypi visiška praraja, absoliuti destrukcija. Tiek marksizme, tiek liberalizme laisvinimasis nuo bet kokių suvaržymų vadinamas labai gražiai: emancipacijos, žmonijos pažangos procesu.

O kuo jis galiausiai baigiasi? Tuo, kad visi saitai, kurie žmones jungia į visumas, lojalumo ryšiai, tradicijos, tampa puolimo objektu. Išsilaisvinimo idėja, jeigu jinai būtų realizuota, iš visuomenės padarytų gryną želė, suskaldytų iki individų, iki atomų.

Bet šita destruktyvi idėja, visą laiką pateikiama pozityviai, kaip gėris, gėris, gėris…. bet jinai iš tikrųjų yra absoliučiai destruktyvi. Kiekviena ideologija turi turėt vedančią idėją. Vedančioji liberalizmo, kaip „izmo“ idėja yra destrukcija, visas ribas – šalina, visas vertybes, kurios pretenduoja būti aukščiau individo – jas naikina. Tokiu būdu griaunami visi visuomenės pamatai. Visuomenė laikosi tiktai tiek, kiek liberalizmui dar nepasiseka jos įveikti. Jeigu jam pasiseks, visuomenė žlugs.

Liberalizmas, kadangi yra nuolat agresyvėjanti ir dominuojanti pasaulyje ideologija, tai vienas svarbiausių dalykų, man regis, bent jau suprast, kad mums gresia didžiulis pavojus, kad jeigu mes nesuvoksim liberalizmo esmės – mes dingsim išvis iš gyvenimo, iš pasaulio.

Dings tie, kurie persismelkę liberalizmo idėjos. Dings Vakarai, o kadangi Lietuva taip veržiasi į tuos vakarus, tai Lietuva dings kaip tauta, kaip šeima. Pradedant nuo šeimos, kylant visais lygiais bus sufragmentuota, išlyginta ir padaryta želė ir paskui globaliam pasaulyje išsimaišys. Liberalizmas yra globalizmas, nes kai tu suminkai, sudraskai tautą į atskirus individus, tai tų individų tarpusavyje niekas neriša, jie tampa globalia koše. Liberalizmas veda į tą globalizavimą, tautų ištirpinimą. Ir mums iš tikro gresia išnykimas. Jeigu nesuvoksim to, kad vadovaujamės klaidinga ideologija, mirtina ideologija, – teigia Algirdas Degutis.

Liberalizmo pasekmės Lietuvai

2015 metais Lietuvoje registruota 2 921 920 žmonių, 2016 metais — 2 888 558, 2017 metais — 2 847 900, 2018 metais — 2 808 901 žmogus. 2019 metų pradžioje gyveno 2 793 986 žmonės.

Remiantis pesimistine JT prognoze, iki 2100 metų pabaigos Lietuvos gyventojų skaičius gali sumažėti iki 960 tūkst. žmonių. Be to, Lietuva yra viena iš trijų lyderiaujančių šalių pagal mirtingumą Europos Sąjungoje.

Iš viso per 1990-2019 m. laikotarpį iš Lietuvos išvažiavo apie 1 mln. žmonių, atvyko apie 0,3 mln (tame tarpe kitataučių). Daugiausiai žmonių Lietuvoje gyveno 1992 m. – 3,706 mln.

Milijonierių jau virš 300. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) nurodo, kad 2017 metais 278 asmuo deklaravo 2016 metais turėjęs turto siekiančio 1–10 mln. eurų.

2018 metais milijoninius turtus, sukauptus 2017 m., deklaravo jau 390 asmenys.

Parengė Liudas Valys

 

 

 

 

 

Patiko? Pasidalinkite!