Žinote, ką pastebėjau? Kad mažesniuose miesteliuose daugiau žmonių nei sostinėje. Ne, ne skaičių turiu omeny. O žmogiškumą. Vien ko vertas autobusų vairuotojų ar kasininkių nedidelėse parduotuvėse bendravimas – malonus, šiltas, su humoru.

Toks… žmogiškas. Sakysite – „jam gi moka“. Taip, moka. Moka kaip ir Vilniuje, Kaune. Tik vienur jaučiasi visiškas susvetimėjimas, tarsi bendrautum su robotu, o kitur šiltas, žmogiškas ryšys. Ir norisi sugrįžti. Pas žmones. Ir tuo pačiu norisi pabėgti – iš to šalto, ledinio, skubančio, nukankinto, metalais apkaustyto miesto.

Kuris paverčia žmogų į robotą metaline širdim. Ir kaip nepavers. Triukšmas, konkurencija, baimė, tempas, kameros, nuovargis, smarvė, metalai ir šaltas betonas. Daug daug daug. Per daug. Kai pagalvoji… Visa tai žaloja žmogų.

Fiziškai, psichiškai ir dvasiškai. Kuriam robotus, nors jau patys jais tampam. Žmonės… išlikim žmonėmis. Su šiltomis ir mylinčiomis širdimis.

Skaistė Vartunytė

Patiko? Pasidalinkite!