Rusija paviešino slaptą informaciją apie sausio 13-osios įvykius

Sausio 13 mitas ilgai buvo vienu pagrindinių prieš lietuvių tautą nukreiptų „Lietuvos Respublikos“ režimo ginklų. Norėdami nesileisti sunaikinami, turime nebijoti pasakyti tai, kas akivaizdu Sausio 13 istorijoje. Reikia būti visišku kelmu, kad nepastebėtum, jog Lietuvos teritoriją eksploatuojanti valstybė visiškai morališkai bankrutavo. Iš tėvynės išvytas kas trečias tautietis, tarybiniais laikais sukurtas tautos ūkis sužlugdytas, faktiškai nesukuriant nieko naujo, atominė elektrinė sunaikinta, šalis įstumta į milžiniškas skolas, o pasiskolintos lėšos jau seniai išvogtos. Sunku patikėti, kad bent truputį protiškai pajėgus lietuvis nesugebėtų suprasti katastrofiškų lansberginės vadinamosios „Lietuvos Respublikos“ valdymo padarinių šaliai ir tautai. Neabejoju, kad didelė dalis lietuvių jau seniai viską suprato apie Sausio 13, tačiau arba bijo, kad su jais bus susidorota, arba jiems kažkodėl atrodo, kad tautos, „Lietuvos Respublikos“ ar dar kieno nors vardan jie turi veidmainiauti, meluoti, kad tiki oficialiąja Sausio 13 įvykių versija.Vis dėlto lietuviai ir toliau nuolankiai lenkia sprandus po saujelės paskutinius jų syvus čiulpiančių išgamų jungu. Didelė dalis tautos vis dar naiviai viliasi, kad čia kažkoks nesusipratimas, laikini sunkumai – daugelis lietuvių vis dar desperatiškai negali patikėti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė taip ir nesusikūrė, kad tai, ką priimta vadinti „Lietuvos Respublika“, tėra apgaule, klastotėmis ir kitokiomis niekšybėmis valdžią užgrobusių išgamų gaujos valdoma teritorija. Niekšybė, atvira panieka Lietuvai ir lietuvių tautai jau seniai tapo pagrindiniais „Lietuvos Respublikos“ principais, režimas vis įžūliau dalijasi vis labiau įsiskolinančios Lietuvos likučius. Vos ne kiekvieną dieną išgirstame apie vis naujus seimūnų, ministrų, merų, valdininkų ar netgi prokurorų išsivogiamus milijonus. Viešojo turto vagystės, dalinimas užsieniečiams, Lietuvos interesų ignoravimas ir jų pajungimas kitų šalių bei tautų interesams, lietuvių tautos, kultūros bei pačios lietuvybės idėjos žeminimas tapo pagrindiniais Lietuvą eksploatuojančio režimo principais. „Lietuvos Respublika“ greit pereis į ketvirtąją stadiją, priešmirtinė lietuvių tautos agonija jau prasideda. Socialinės apsaugos sistema beviltiškai bankrutuoja, dar keli metai – ir ateis visiškas ekonominis-socialinis krachas, pastūmėsiantis bėgti iš Lietuvos visus, kas dar sugebės. Dabartinei „Lietuvos Respublikai“ ir toliau plėšiant Lietuvą, laimingos pabaigos gali tikėtis tik visiškas glušius. Nerealu sėkmingai pasipriešinti režimui, kol dar nemaža apspangusių tautiečių dalis tiki, kad jis legitimus – teisingas ir teisėtai juos atstovaujantis. Pradžiai – atėjo laikas galutinai pabaigti su režimo propaganda apie tuos laikus, kai „Lietuvos Respublikos“ vardu siautėjanti gauja išsigimėlių dar tik korėsi ant tautos sprando. Chebra iš paskutinių stengiasi, kad bent jau bukiausieji lietuviai vis dar tikėtų, jog dabartinį režimą (faktinę dabartinę „Lietuvos Respubliką“) atvedė į valdžią lietuvių tauta, sąmoningai ir laisvu apsisprendimu, ir dėl visko kaltintų tik pačius save – „patys išsirinkome vagis ir išgamas, patys ir turime nuolankiai kentėti“. Dabar gerai žinome, kad tuometiniai Sąjūdžio vadai nuo pat pradžių begėdiškai meluodavo: tiek apie vėliau pavogtų banko indėlių saugumą, tiek apie ekonomines perspektyvas, tiek apie ankstesnę Lietuvos istoriją. Tada nepatikėjusi, kad galima taip įžūliai apgaudinėti, permainų ištroškusi tauta naiviai patikėjo į Sąjūdį susispietusio tautos atmatyno (nors buvo ten ir vienas kitas padorus žmogus, kaip kad Justinas Marcinkevičius, Vytautas Petkevičius ir pan.), nuo pat pradžių pradėjusio plėšti ir pardavinėti Lietuvą, blevyzgomis. Tai, kad „Lietuvos Respublika“ buvo įsteigta begėdiško melo ir apgaulės būdu, jau seniai akivaizdu, tačiau tautą ilgą laiką glumino Sausio 13 mitas. Pagal oficialiąją versiją, 1991 m. sausio 13 d. TSRS specialiosios pajėgos žvėriškai susidorojo su Vilniaus televizijos bokštą savo krauju gynusiais BEGINKLIAIS lietuviais. Režimas iš paskutiniųjų bando išlaikyti nors dalies lietuvių įsitikinimą, kad Sąjūdžio, o kartu – ir dabartinės „Lietuvos Respublikos“ vagis ir išgamas, į valdžią savo noru atvedė dėl jų kovojusi ir kraują liejusi lietuvių tauta. Kai tik dauguma lietuvių nustos tikėjusi, kad „Lietuvos Respublika“ buvo sukurta sąmoningos, neapmulkintos tautos laisva valia ir krauju, Seime, Vyriausybėje ir pan. knibždančių parazitų spiečiui taps kur kas sunkiau priversti lietuvius nuolankiai stebėti, kaip plėšiama jų šalis ir naikinama pati lietuvybė. Nesenos sankcijos laidą apie 1991 m. sausio 13 įvykius (pats nesu jos matęs) parodžiusiam rusiškam televizijos kanalui (PBK) dar kartą patvirtino, kad režimo atmatos gerai supranta Sausio 13 mito reikšmę ir imsis visų priemonių, kad nutildytų kiekvieną viešai abejojantįjį jiems gyvybiškai svarbia propaganda.Vis dėlto, negalima visą laiką gyventi drebant iš baimės. Anksčiau ar vėliau ateina laikas tiesai. Jei ir toliau tyliai karsimės po vieną ar po du, išnyksime labai greitai. Kiekvienam nors truputį savarankiškai mąstančiam lietuviui paprastai nekyla abejonių, kad jei Seimas priima įstatymą, draudžiantį abejoti kokia nors oficialiosios propagandos peršama istorija, tai reiškia, kad ši istorija yra melaginga. Pavyzdžiui, faktinis draudimas girti tarybinę santvarką buvo priimtas būtent tada, kai jau visiems pasidarė aišku, kad Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika buvo kur kas teisingesnė ir palankesnė Lietuvai už dabartinę akivaizdžiai antilietuvišką „Lietuvos Respubliką“. Todėl, kai buvo priimtas įstatymas, faktiškai numatantis baudžiamąją atsakomybę už abejojimą oficialiąja Sausio 13 įvykių interpretacija, pasidarė akivaizdu, kad režimas bijo – taigi turi dėl ko bijoti – taigi greičiausiai oficialusis mitas apie Sausio 13 yra melagingas. Po to sekė Algirdo Paleckio persekiojimas, liudininkų, išdrįsusių viešai pasakyti, ką matė tą lemtingą naktį, įvairialypis bauginimas, dabar – Stalino laikų stiliaus sankcijos televizijos kanalui. Nors šiek tiek mąstančiam ir nebe pirmus metus Lietuvoje gyvenančiam netgi visiškai nesidominčiam Sausio 13 įvykiais žmogui šito turėtų pilnai pakakti padaryti loginei išvadai, kad oficialusis Sausio 13 mitas greičiausiai yra istoriją klastojanti propaganda. Teisieji nepanikuoja – tokių drastiškų žingsnių gali imtis tik labai išsigandę melagiai.Netiesioginiai įrodymai protiškai sveikam lietuviui nepalieka abejonių dėl Sausio 13 įvykių. Esu ne kartą minėjęs, aš Sausio 13 miegojau, pasišlykštėjęs Landsbergio asmenybe ir kvietimais beginkliams žmonėms ginti po pastarojo išrinkimo mano akyse visą autoritetą praradusios Sąjūdžio chebros. Taigi neturiu jokių tiesioginių įrodymų apie įvykius prie televizijos bokšto. Tačiau esu lazdynietis, ir ne kartą teko klausytis prislopintų lietuvių šnibždesių apie šaudymą nuo daugiaaukščio namo stogo į tarybinius kareivius. Beje, dėl to seimūnai gali būti ramūs – lietuviai dabar jau visiškai įbauginti ir tikrai daugiau nebeis liudyti apie tai, ką tada matė savo akimis. Bet kokiu atveju, nors truputį mąstančiam žmogui jokių abejonių nepalieka Landsbergio bei visos „Lietuvos Respublikos“ reakcija į Audriaus Butkevičiaus, Vytauto Petkevičiaus bei Romualdo Ozolo liudijimus. A. Paleckis su prokuratūros pagalba informavo tautą, kad Audrius Butkevičius, jei neklystu, maždaug Sąjūdžio kariauninkų vadas (vėliau Krašto apsaugos departamento direktorius bei pirmasis LR Krašto apsaugos ministras), 2000 m., jau būdamas išmestas iš lovio, faktiškai prisipažino laikraščiui „Obzor“ duotuose interviu planavęs kruvinus Sausio 13 įvykius ir specialiai siekęs lietuvių aukų, kad sukompromituotų Tarybų Sąjungos armiją ir KGB, šaltakraujiškai žaidęs lietuvių gyvybėmis: Aš tiesiog žaidžiau aiškiai suvokdamas, kas įvyks, bet aš noriu pasakyt palyginus su tuo, kas vyko kitose Sąjungos vietose, tai buvo labai mažos aukos. …. Aš galiu pasakyti ir kitką, šitos aukos sudavė tokį stiprų smūgį dviem pagrindiniam tarybų valdžios stulpams – armijai ir KGB – įvyko jų kompromitacija. Aš pasakysiu tiesiai – taip aš planavau šitą.Vytautas Petkevičius, vienas Sąjūdžio steigėjų ir pirmųjų jo lyderių, 1993-1996 m. – Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, savo 2003 m. išleistoje knygoje „Durnių laivas“ tiesiai šviesiai pareiškė:Ant Landsbergio ir A.Butkevičiaus sąžinės guli Sausio 13-osios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius, kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė į minią iš viršaus. Taigi Petkevičius viešai paskelbė, kad Landsbergis su Butkevičiumi ne tik kad specialiai suplanavo Sausio 13 tragediją, bet ir pasiuntė ginkluotus savo žmones (Sąjūdžio teroristus?), kurie (matomai vykdydami gautus nurodymus?) šaudė „Į MINIĄ“, kitaip sakant, į Sąjūdžio valdžios ginti susirinkusius lietuvius.Pagaliau Romualdas Ozolas, vienas pagrindinių Sąjūdžio steigėjų, ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės pavaduotojas, savo knygoje „Aušros Raudoniai“ irgi yra labai konkrečiai pareiškęs apie Sausio 13:Žinota ir apie planuojamus nakties įvykius. Tad ir žmonės pašaukti tyčia. Organizatoriai puikiai žinojo, kad amerikonus vienas argumentas teveikia – nekariaujančiųjų užmušimas. Štai ir buvo mesti po tankais beginkliai žmonės.Neteko girdėti, kad „Lietuvos Respublikos“ prokuratūrą ar teismus būtų sudominę šie nedviprasmiški tada vienų įtakingiausiųjų po Landsbergio Lietuvos žmonių pareiškimai – juk ne šiaip sau LR vadinamąja „teisėsauga“ pasišlykšti vis daugiau lietuvių. Metus pabendravęs su LR prokurorais, visai nenustebčiau, jei kuris nors iš jų, nenorėdams pradėti tyrimo dėl Landsbergio ir pan. vaidmens, pakartotų garsiąją Sąjūdžio stratego frazę apie Sausio 13 žuvusius lietuvius: „palyginus su tuo, kas vyko kitose Sąjungos vietose, tai buvo labai mažos aukos.“ Daugelio tautų numylėtąjį profesorių, ordinų kavalierių, garbės daktarą bei premijų laureatą praktiškai viešai apkaltino nusikaltimais žmoniškumui – ir nieko, jokios rimtesnės reakcijos! Tačiau būtent tai ir yra svarbiausia – teismų, prokuratūros, seimūnų ir pan. faktiškai NEREAGAVIMAS į Butkevičiaus, Petkevičiaus ir Ozolo pareiškimus. Ir didžiausiam glušiui, nors kažkiek susipažiniusiam su „Lietuvos Respublikos“ režimu, akivaizdu, jog tam, kad „teisėsauga“ nereaguotų į tokius konkrečius pareiškimus, turi egzistuoti labai rimta priežastis. Žinoma, ne todėl, kad netiria nedviprasmiškai įvardintų galimų šiurpių Landsbergio ir Butkevičiaus nusikaltimų – LR prokuratūra ir teismai garsėja kaip didžiausių nusikaltimų prieš Lietuvą ir lietuvius dangstytojai ir nusikaltėlių gynėjai.Vien pasižiūrėjus, kaip buvo susidorota su Algirdu Paleckiu, darosi visiškai aišku, kad tiek savo pagieža pagarsėjęs Landsbergis, tiek ir visa kita LR chebra turėjo turėti labai rimtą pagrindą nesiteisti su Petkevičiumi ir Ozolu, apkaltinusiais juos tokiais šiurpiais dalykais, palyginus su kuriais, tai, už ką buvo sušaudytas Borisas Dekanidzė, atrodo kaip vaikų žaidimai. Buvo tik su Petkevičiaus liudijimus perfrazavusiu Paleckiu tik po Petkevičiaus mirties, kai jau nebebuvo nė vieno liudytojo iš Sąjūdžio ištakų, kuris būtų galėjęs ir norėjęs liudyti teisme, kaip (mano nuomone) būtų neabejotinai pasielgęs Vytautas Petkevičius. Neabejoju, kad didelė dalis lietuvių jau seniai viską suprato apie Sausio 13, tačiau arba bijo, kad su jais bus susidorota, arba jiems kažkodėl atrodo, kad tautos, „Lietuvos Respublikos“ ar dar nežinia, kieno vardan jie turi veidmainiauti, meluoti, kad tiki oficialiąja Sausio 13 įvykių versija. Jau seniai laikas nusimesti rožinius akinius. Juk akivaizdu, kad vadinamoji „Lietuvos Respublika“ . Jau seniai pavirto kruvinu parazitu, be atodairos vagiančiu tai, kas liko iš Lietuvos ūkio, ir vis greičiau ir negrįžtamiau naikinančiu lietuvių tautą. Akivaizdu, kad vadinamoji „Lietuvos Respublika“ nėra nei Lietuvos, nei respublika. Tai – kruvinas vėžys ant Lietuvos, apkėtojęs mūsų šalį ir tautą savo nuodingais čiuptuvais. Tūkstančiai lietuvių, per vadinamosios „nepriklausomybės“ metus privesti prie savižudybės, nekalbant apie trečdalį ar daugiau apvogtųjų ir išvytųjų iš savo tėvų žemės. Tik visiškai aklas gali nematyti, kaip beviltiškai kriošta geriausiąjį savo jaunimą masiškai prarandanti tauta. Jau dabar socialinės apsaugos sistema beviltiškai bankrutuoja, dar keli metai – ir ateis visiškas ekonominis-socialinis krachas, pastūmėsiantis bėgti iš Lietuvos visus, kas dar sugebės. Jau nebėra laiko išdidžiai užrietus nosį spoksoti pro ekrano langelį į vis greičiau nykstančią tautą, murmant po nosim: „na ar aš nesakiau?“ „Lietuvos Respublika“ greit pereis į ketvirtąją stadiją, priešmirtinė lietuvių tautos agonija jau prasideda. Nors ne taip seniai atrodė, kad gal ir nesulauksime tautos galo, šiandien jau matosi, kad tapsime jo liudininkais.Todėl didelio pasirinkimo neturime. Jei nenorime gėdingai nuleisti akių prieš savo protėvius, turime nors kažką daryti. Kol nežinome ką – nors nepabijokime pasakyti, ką regime ir ką galvojame apie mus negailestingai čiulpiantį režimą.Sakymas tiesos, to, ką matome ir suprantame, kol kas yra vienintelis mūsų turimas ginklas prieš mūsų tautą smaugiančią Seime, Vyriausybėje, teismuose, prokuratūroje, savivaldybėse ir t.t. susispietusią gaują.Žinoma, mus gąsdins, persekios, teis, gal net šaudys, kaip tada, Sausio 13, bet mūsų kol kas dar 2 milijonai.

Teisėtai TSRS dalimi Lietuva niekada nebuvo. Kremlius apsimeta, kad to nesuvokia. To nesuvokia (arba apsimeta) net daugelis mūsų teisininkų.
Visus Lietuvos prokurorus ir teisėjus, kurie nesuvokia jog okupuotoje Lietuvoje LTSR laikais NEBUVO jokių įstatymų – reikia atleisti iš pareigų. Jie bus naudingesni Tėvynei, jei dirbs kiemsargiais. LTSR laikais Lietuva buvo okupuota, t.y. užimta banditų, o banditai teisės nekuria ir įstatymų neturi (jų taisyklės kitaip vadinasi). Lietuva buvo TSKPistų užimta neteisėtai, o iš neteisės teisė neatsiranda. Juk mes nekalbam apie Henytės TEISĘ ar Henytės ĮSTATYMUS, pagal kuriuos jis kažkur užkasė Mongolą? Mes nekalbam apie Šviniaus įstatymus, pagal kuriuos jis bagažinėje vežiojo Henytės vaiką?
LTSR laikais Lietuvą valdžiusiejų valdžia savo TEISĖTUMU niekuo nesiskiria nuo Henytės ar Šviniaus veiksmų.