Patiko? Pasidalinkite!

Kai žmogui stukteli 60, kartais norisi žvilgtelėti į praėjusį gyvenimą. Aš – ne politikas, ne įžymybė ir ne analitikas. Nerašysiu atsiminimų, neanalizuosiu epochų subtilybių. Tiesiog žvilgtelėsiu į vieną paskutiniu metu aktualią temą paprasto mokesčių mokėtojo akimis.

Apie tarybinę epochą nėra ką daug kalbėti. Tie, kas joje gyveno, viską puikiai žino, o jaunimui makaronus ant ausų tegu kabina seni-nauji politikai ir jų rašomi vadovėliai. Vienu žodžiu, kas buvo, ko nebuvo tais laikais, bet gėjų tada nebuvo. Na, gal ir buvo kažkur, bet jie buvo daug gilesniame pogrindyje nei politiniai disidentai. Jei apie politinius tėvynės išdavikus kartais išgirsdavome per programą „Laikas“ ar Panoramą, tai apie gėjus – nė žodžio. Apie juos jei ir išgirsdavai, tai kiemo bernų lygio juokeliuose. Bet tai tebuvo buitinės užstalės kalbos ir nuo to mums jokios kūno vietos nevirpėjo.

Prasidėjus atgimimui, iš visų pakampių išlindo besislapstę patriotai, o tie, kurie nesislapstė – persidažė. Bet gėjai nepasirodė. Net vieninteliame (tiesiogine prasme) visos Lietuvos renginyje „Baltijos kelias“ jų vėliavų nesimatė. Po Baltijos kelio, prasidėjus postų, pergalių dalybai ir „berniukų“ siautėjimui, LGBT nedrįso kelti savo vėliavos. Tuo laikotarpiu „bachūrai“ buvo tiesmukiški, žiaurūs, o politikams nebuvo kada domėtis mažumos problemomis, nes reikėjo kurti savo šviesią politinę ateitį. Tuo laukiniu laikmečiu LGBT išeiti iš pogrindžio būtų buvę pavojingiau nei ramiais tarybiniais laikais.

Pradėjus važinėti į Vakarus, pirmieji pamatyti gėjai man pasirodė nei atgrasūs, nei mieli, o tiesiog piliečiai iš kitos planetos, kurie kėlė nuostabą. Kai sankryžoje, laukiant žalio šviesoforo signalo, du vyrai nesigėdydami, atvirai, gal net provokuojančiai ėmė bučiuotis, žiūrėjau į juos kaip aktorius. Net apsižvalgiau, ar šalia nėra filmavimo grupės. Po to jų mačiau daug. Ne, jie nevaikščiojo gatvėmis, neblokavo eismo, nemojavo vėliavomis, bet jų buvo beveik visose užmiesčio aikštelėse. Buvau rašęs, kaip aštuonis mėnesius gyvenau gėjų apsuptyje. Pradžioje, buvo nejauku. Jie neįkyriai, mandagiai siūlė pasivaikščioti kartu po miškelį, tapti jų draugu, bet kai mandagiai atsakiau, kad aš kitoks – nebelindo. Vienas jų net iki parduotuvės porą kartų nuvežė. Nepatikėsite – nepriekabiavo, į krūmus nenusivežė ir „neišgvaltavojo“. Normaliai pabendravome, taip pat ir apie politiką. Pilietis susigaudė, kas tai buvo Tarybų sąjunga ir kas dabar yra Lietuva. Su laiku susigyvenau su jais, sveikinausi ir nebebijojau užeiti į miškelį smulkaus gamtinio reikaliuko. Jie gyveno savo gyvenimą savo miškelyje, o aš – savo gyvenimą savo kabinoje, vieni kitiems netrukdėme, neprotestavome ir mano skaistybei grėsmės neiškilo.

Kartą vienoje aikštelėje stebėjau gėjų profesionalą. Moterų – „profesionalių trasos darbininkių“ – teko matyti įvairiose Europos ir Azijos aikštelėse, bet vyrą, dirbantį tokį darbą, mačiau pirmą kartą. Nuošalėje atsisėdęs stebėjau. Su atvažiavusiu klientu jis dingdavo už pylimo esančiame miškelyje. Net baikeris buvo užsukęs. Jaučiu, jam buvo ne taip lengva nusimesti specifinę aprangą, bet, matyt,  vardan malonumo buvo verta. Juk mes dėl kelių akimirkų malonumo su moterimi taip pat daug kam pasiryžtame…

Ką tie vyrai darydavo miškelyje, nėjau žiūrėti ir neskaičiavau, kiek jų tą dieną apsilankė. Bet jų tikrai buvo ne vienas ir ne du. Kai profesionalas užsisėdėjo be darbo, rankos mostu pasikviečiau. Neišdidus – priėjo. Dėl tikrumo paklausiau: „ar tu gėjus?“ „Taip“,- atsakė nė kiek nesutrikęs. Pasakiau, kad aš tradicinis, nieko prieš LGBT atstovus neturiu, bet norėčiau paimti iš jo interviu ir parašyti mūsų spaudai gražų rašinį be intymių smulkmenų. Papasakoti skaitytojams apie jį kaip žmogų ir priežastis, atvedusias į trasos aikštelę. Kas atveda moteris į tą specifinį darbą, prirašyta daug, o apie vyrus dar neteko skaityti. Va tau ir lyčių diskriminacija! Gal jis manęs nelabai suprato – labai išsigando, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Negerai gavosi, žmogui darbo dieną sugadinau, pajamų negavo…

Būdamas Vakaruose, nebekreipiau į juos dėmesio, nes jie niekur agresyviai nesireiškė, vėliavomis nemojavo. Sustojus aikštelėje, kartais vienas kitas demonstratyviai pasivaikščiodavo prieš langus, bet jei dėmesio neparodydavai – nelįsdavo. Lietuvoje tuo laikotarpiu gėjų viešumoje dar nesimatė. Nepamenu tiksliai, kada pirmieji nedrąsiai pradėjo rodytis mūsų televizijos laidose, seime. Tauta jų neišsigando, kirvių nepradėjo galąsti, bet pradėjo žvalgytis atidžiau. Aš nesižvalgiau, jų neieškojau, bet jie patys pasirodė visame gražume. Kryžkalnio autobusų stotyje du jaunuoliai, stebint autobuso keleiviams, visai nekukliai glaustėsi vienas prie kito. Na, tokių dalykų pasitaiko ir tarp tradicinių, bet sutiksite – tai tikrai nėra gražu. Meilė yra meilė, visi turi teisę mylėti, bet turi būti pagarba mylimam ir aplinkiniams. Mylintys vienas kitą tikrai viešumoje nereikš savo karštų jausmų. Matėsi, kad jaunuoliai patys provokuoja ir laukia dėmesio. Tai buvo tik pirmieji nedrąsūs vieši pasirodymai ir žmonės nealpo, nerėkė, nesižegnojo, o tiesiog žiūrėjo kaip į keistą vaidinimą. Tačiau netrukus vaidinimas tapo realybe, išsiliejusia eisenomis centrinėmis gatvėmis ir mojuojant vaivorykštės vėliavomis. Nemanau, kad jie tada siekė kažkokių teisų, partnerystės įstatymų. Tiesiog tapo kai kurių politikų instrumentu sukelti neramumams, riaušėms, sukiršinti tautą, parodyti kokie gėjai gražūs, ramūs , gražiai žygiuoja ir kokie baisūs yra tradiciniai. Visi puikiai pamename grėsmingus Pankos riksmus, Petro šuolį ant policijos užkardos ir auksinę frazę „už Lietuvą, vyrai!“.

Nepavyko tada sukelti masinių riaušių. Parėkavo, kai kas užsidirbo politinių taškų, išsiskirstė ir visi nurimo, kol išaušo Laisvės partijos rytas. Šios partijos pergalę palyginčiau su Vladimiro Žirinovskio pergale pirmuose demokratiniuose rinkimuose Rusijoje. Pamenate, kaip visi iš jo juokėsi, nevertino, o jis  laimėjo. Laimėjo todėl, kad netradiciškai, netradiciniais, grėsmingais, populistiniais pažadais įsiveržė į rinkimų kampaniją, nors, ačiū dievui, nė vieno iš tų grėsmingų pažadų neįgyvendino. Tiesiog žmones uždegė, sujudino. Apie netikėtą Vladimiro Žirinovskio pergalę labai gražiai yra pasakęs rusų parodistas Michailas Zadornovas:

„Buvo sekmadienis, gražus oras. Tauta sugalvojo pajuokauti ir pakišti kiaulę demokratams –  išrinko Žirinovskį“

Pasirodo, ne tik rusai moka juokauti. Neblogai juokauja ir mūsų tauta. Pirmą kartą pajuokavo išrinkdama artistus, antrą kartą – išrinkę Laisvės partiją, na, o trečias kartas nemeluos. Jei bus sekmadienis, gražus oras, taip pajuokaus, kad valdžioje atsidurs „Vyrai už Lietuvą“ ir tada  bus jouka menki.

O paprastai pasakius, gerbiamieji, tauta nebijo saujelės gėjų, nebijo Putino, Batkos… Tauta bijo politikų, kurie gąsdina, skirsto žmones į gėjus ir tradicinius, raudonus ir baltus, skaldo tautą ir ją valdo. Neabejoju, kad politikai anksčiau ar vėliau prisijuokaus taip, kad tiesiogine prasme visiems bus jouka menki.

Autorius redakcijai žinomas

P.S. Straipsnis buvo išsiųstas Delfi redakcijai. Šios atsakymas: „dėkui, bet šįkart netinka, daugoka kontraversiškų temų bei politinių užuominų – bijau, kad reiktų smarkiai redaguoti, ko turbūt ir jūs nenorėtumėte.“

Akivaizdu, kad Delfyje nuomonė gali būti tik viena – tokia, kokia turi būti


Patiko? Pasidalinkite!