Patiko? Pasidalinkite!

Iš pradžių reikia paminėti, jog yra du atvejai.

Pirmasis atvejis yra kai vyras pasimėgauja moterim, užstato jai vaiką bei paskui tą moterį su tuo vaiku palieka, nenorėdamas už jį prisiimti jokio rūpesčio ir atsakomybės. Jam iš esmės nerūpi nei ta moteris, nei tas vaikas.

Ir visiškai kitas atvejis yra, kai moteris ir vyras šeimoje gyveno jau kelis metus ir vyras šeima visados rūpinosi, bet dėl tam tikrų gyvenimo situacijų, požiūrių, charakterio nesutapimų vyras ir žmona jau nebegali gyventi drauge. Iš esmės dėl to, kad vyras ir moteris jau nebesutaria, kalti abu ir niekada vieno kalto nebūna.

Tačiau moteriai tokiose situacijose dažniausiai atitenka viskas, o vyrui nieko. Ji pasisavina ir pačius vaikus, ir visas teises į juos, įskaitant ir teisę į patį svarbiausią dalyką – bendravimą su vaikais ir tų vaikų auklėjimą. Ji netgi sprendžia, kada leisti, o kada neleisti matytis su tėvu… Nusiritama iki tokių absurdų, jog jei tėvas norėtų pasiimti savo vaikus iš mokyklos, tai skaitytųsi kaip vaikų pagrobimas…

Taigi, vyras, dažniausiai likęs be jokių teisių į savo vaikus, į jų auklėjimą, ugdymą net negalėdamas su jais kada nori susitikti, yra dar ir priverstas kiekvieną mėnesį mokėti alimentus. Nepaisant to, jog dažniausiai vyras ir taip palieka savo žmonai ir vaikams namus, į kuriuos įdėjo daug pinigų ir darbo, ir pats likęs dabar be nieko. Ir kuo daugiau vaikų, tuo daugiau alimentų. Vidutiniškai už vieną vaiką reikia mokėti 200 eur. O jei vaikai trys?

Tai gaunasi, jog vyras lieka be nieko ir dar pluša kaip darbinis arklys, kad tik kiekvieną dieną galėtų susimokėtų mokesčius už vaikus į kuriuos neturi jokių teisių? Ar tokia situacija iš tiesu yra sąžininga? Ar tokioje situacijoje mamoms nesusidaro galimybė tiesiog manipuliuoti savo vaikais, kad gauti iš jų tėvų pinigus? Ar išvis moterims tuomet yra nors kažkokia motyvacija, stimulas, dėl ko reikėtų stengtis išsaugoti šeimą, jei šeimoje susidaro kokia sudėtinga situacija?..

O jei moteris yra egoistė ir materialistė? O svarbiausia – ar tokia situacija yra teisinga ir pačių vaikų atžvilgiu – kokią jie žalą patiria augdami be tėvo ir iš jo negaudami to, kas jiems priklauso: bendravimo, rūpesčio, meilės, šilumos, auklėjimo ir taip toliau..?

Aš siūlau išties paprastą išeitį. Ši išeitis viską sudėliotų į savo vietas ir būtų teisinga tiek mamoms, tiek tėčiams, tiek ir vaikams.

Atostogas vaikai praleidžia pas tėtį

Tai yra, bent 3 vasaros mėnesius bei vieną žiemos mėnesį (per Kalėdų atostogas). Tuomet gausis, jog 8 mėnesius, per mokslo sezoną, vaikai yra su mama, o 4 mėnesius – pas tėtį. Šiuo atveju, ir vaikai turės galimybę bendrauti su tėčiu, ir tėtis su vaikais, ir pati mama galės atsipūsti nuo vaikų. Mama geriau supras tėtį ir ką reiškia pasiilgti vaikų ir gyventi be jų, o tėtis geriau supras mamą ir ką reiškia rūpintis vaikais kiekvieną dieną. To pasekoje atsiras didesnis abipusis supratimas.

Viskas susitvarkys ir su finansais. Tėvas per metus turės padengti tik tą dviejų mėnesių išlaikymo skirtumą ir be vargo galės išlaikyti ir savo naują šeimą. Bus išvengta bet kokių spekuliavimų vaikais, norint gauti pinigų. Tačiau, jei vyras pats atsisakytų tuos 4 mėnesius būti su savo vaikais, tuomet jis turėtų padengti pilną vaikų išlaikymą.

Jei kažkas įžvelgtų, jog yra nesąžininga, jog vaikai su tėčiais praleidžia atostogas (patį smagiausią laiką), o mamai atitenka tas pats sudėtingiausias kasdieninis laikas, tuomet laisvai būtų galima susikeisti vietomis – tėčiai 8 mėnesius rūpintųsi savo vaikais, o mamos galėtų juos pasiimti per atostogas. Galima sugalvoti ir gausybę kitokių variantų… Esmė tame, jog vaikai gautų pakankamai bendravimo ir buvimo drauge tiek su tėčiu, tiek ir su mama…

BŪKIME TEISINGI VISIEMS! Nes jei balansas bus nors į vieną pusę pažeistas, tuomet laimingos visuomenės tikrai nebus.

Edmundas Ščerbina


Patiko? Pasidalinkite!