Lietuva dar niekada nebuvo taip įsitikinusi savo strategine svarba, kaip dabar. 2026-ųjų biudžete krašto apsaugai numatomi 4,8 mlrd. eurų – daugiau nei penki procentai viso šalies BVP. Tai pinigai, kurie mūsų kasdienybėje galėtų paskirti švietimui, medicinai, kelių remontui. Tačiau šiandien jie keliauja tiesiai į gynybos išlaidas.
Bent jau taip susidaro įspūdis stebint pastarųjų savaičių politinę dinamiką: Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, gavęs laišką iš Donaldo Trumpo, neslepia pasididžiavimo – JAV vadovas esą nuoširdžiai vertina Lietuvos lyderystę. O kaip kitaip: Vilnius demonstruoja paklusnumą ir dosnumą visame NATO aljanse.
Tuo metu, pats Trumpas, žvalgosi į ekonominių santykių su Rusija atnaujinimo galimybes. Kol mes kuriame nuo piktosios Rytų kaimynės saugantį finansinį skydą, Vašingtonas gali svarstyti, ar tik ne metas atsukti kokį seniai užsuktą vožtuvą prekyboje ar investicijose.
5,38 proc. BVP – skaičius, kurį šiandien Lietuvoje kartojame beveik kaip mantrą. Kuo didesnis procentas, tuo daugiau moralinės teisės tikėtis, kad Amerika, jei prireiktų, atskristų. Bent teoriškai.
Tačiau šiandien pasirodo keistas disonansas:
-
mes keliame savo įsipareigojimus iki lubų,
-
o JAV prezidentas tuo pat metu gali siekti pragmatiškų, net ir Maskvai palankių ekonominių sandorių.
Ar tai reiškia, kad mes finansuojame savo saugumą, kai tuo metu didieji žaidėjai kalba apie ekonomiką? Gal.
Bet pagyrimai juk malonūs, tiesa?
Nausėda po Trumpo laiško švytėjo. Lietuva, anot jo, demonstruoja nenuilstamą strateginį patikimumą. Tiksliau, taip sakė jis pats, nes laiško turinys konfidencialus.
Ir ši palankumo aura, panašu, tapo dar vienu argumentu išlaidų gynybai teisingumui pateisinti.
Lietuvai tenka unikalus vaidmuo: būti tais, kurie saugumo srityje bėga greičiau nei visa aljanso minia. Bet gal viskas gerai. Gal mūsų misija šiame geopolitiniame teatre – būti tais, kurie nuolat įrodo savo lojalumą, ir tikėtis, kad komplimentai, nors ir be garantijų, galiausiai suveiks kaip draudimo polisas.
SN inf.